Kristupo ir Urtės Lokių pėdsakai Indijoje

Letukai - pasienio kaimas. Už keleto kilometrų nuo Baltrių jau ir Rusų Lietuva. Todėl kaimo gyventojai matė ir kitokį gyvenimą, matė iš šiaudų ar šieno kupetų išlendančius kontrabandininkus su įvairiomis prekėmis ir net ginklais, matė besivejančius vokiečių žandarus, nuo kurių anos pusės žmonės dažniausiai labai sumaniai pasprukdavo.

Bernardas Aleknavičius. Gintaro Tomkaus nuotrauka.

Pasienyje gyvenimas riedėjo įprasta vaga, tik vienas kitas nutikimas žmonių atmintyje ilgiau užsibūdavo.

- Kokioje šeimoje augo Urtė? - klausiame Mažosios Lietuvos tyrinėtojo, rašytojo Bernardo Aleknavičiaus.

- Urtė, garsaus Lietuviškosios draugystės sakytojo Anso Baltrio dukra. Ji augo dievobaimingoje šeimoje. Nuo kūdikystės dienų vien giesmes ir maldas girdėdama. Tėvas, garsus pamokslininkas, kaimynus ir gimines lietuvišku žodžiu graudindavo.

Kvietimas į tolimąjį kraštą

Vieną 1893 metų gegužės popietę Letukų kaimą Nemirsetos paštininkas aplankė. Su laišku, ir dar iš Indijos. Ant voko nepriekaištinga rašysena išvinguriuotos raidės: "Urtei Baltrikei per Nemirsetą į Letukus."

"Skaityk!" - nekantriai prataria tėvas. "Tėveli, tu skaityk!" - Urtė paduoda laišką tėvui.

Kol tėvas akinius susiranda, įtampa vis didėja. Urtė išbėga iš stubos ir užsiskldendžia kamaroje. Ansas Baltrys skaito:

Urtele, Dievo apvaizda man dovanoja Tamstą. Taip ir maniau, rašydamas gromatą ir siųsdamas savo bilderį į laikraštį, kad atsiras dorų tėvų lietuvaitė, kuri panorės atvykti į tolimą kraštą ir, nebijodama sunkumų, kartu su manimi dirbs misijų labui.
Kaip jau laikraštyje esu rašęs, tai esu nemažo ūgio, 33 metų amžiaus misininkas. Šiame krašte jau nuo 1888 metų, o štai nuo šių metų (1892) turiu nuosavą misiją, kuriai trūksta gaspadinės.

Indų mokytojas S.K. Samada ir garsusis lietuvis Kristupas Lokys.

Ta būsima gaspadinė - tai tu, Urtele! Su nekantrumu laukiu atvykstančios. Važiuok per Berlyną, per Gossnerio misijos mokyklą, kurioje aš mokiausi.
Tavimi mano prieteliai ten pasirūpins, ir tu nesunkiai pasieksi Indiją. Išlaidas kelionei gausi Berlyne. Prieš išvažiuodama parašyk. Laukiu. Mano vardu dėkok savo gimdytojams, kad tave taip dievobaimingai išaugino. Jeigu Dievas duos, tai ir aš kada nors jiems už tave rankeles išbučiuosiu. Kristupas Lokys."

- Tikriausiai namiškiai neapsidžiaugė, išgirdę tokią šokiruojančią naujieną?

- Barbė Baltrienė pravirko. O Ansas Baltris neprieštaravo. Išvykstančios Urtės palydėti susirinko kaimynai, gausi Baltrių ir Einorių giminė. Vieni užjautė, o kai kurios draugės šiek tiek ir su pavydu žiūrėjo į savo bendraamžę. Urtė Baltrikė, tėvų, brolių, seserų ir artimųjų apraudota, išvažiavo.

Nuotaka, aplenkusi sužadėtinį

Apie tą kraštą, į kurį vyko Baltrių Urtė, ji vaizdžiai papasakojo pati.

"Indijoje buvau laukiama tarsi princesė. Mano išrinktasis, kurio dar nebuvau mačiusi, atsiuntė man keturis nešikus ir taip su palke (nešama kėdė su stogu), nešama palkistų, keliavau į Kristupo Lokio misiją.
Vėlavome. Nešikai bėgo zovada. Aš įsikibusi laikiausi palkėje. O mano išrinktasis tuo metu misijų ūkyje jaudinosi, kad taip ilgai negrįžta palkistai su sužadėtine. Pasibalnojęs nedidelį arkliuką, Kristupas Lokys išjojo manęs pasitikti.
Diena buvo karšta. Todėl kiek pajojęs nusprendė arklį paganyti. Paleidęs širmį, atsigulė medžio paunksmėje ir nepajuto, kaip užsnūdo.
Kiek pasnūduriavęs susigriebė, kad taip, ko gero, ir nuotaką pramiegosiąs. Pradėjo klausinėti žmones, ar misijų kryptimi niekas nenuėjo. Sužinojęs, jog prieš gerą pusvalandį nuskubėjo palkistai, sėdo ant žirgo ir ristute pasileido misijų ūkio link. Pasirodo, kad aš, jo nuotaka, savo sužadėtinį aplenkiau.
Susipažinome jau misijų ūkyje. Bet tai buvo tik neskldandumų pradžia. Po kelionės buvau ne tik išvargusi, bet ir daug dienų nesimaudžiusi.
O čia manęs laukė didžiulis kubilas, pripiltas vandens, ir keturios tamsiaodės vietinės moterys, kurios privalėjo man patarnauti.
Kai pradėjau nusirenginėti ir jos pamatė, kad mano kūnas baltas, persigando ir savo kalba šaukdamos: "Velnias, velnias!" išbėgiojo.
Štai į kokį kraštą patekau. Šių žmonių sąmonė buvo visai kitokia, o kad ją pakeistų,
Kristupui reikėjo daug ir atkakliai dirbti. Jis pakrikštytoms moterims įsakė nešioti baltas skraistes, kad šios jas ne tik nuo kaitrių saulės spindulių saugotų, bet kad jos ir prie baltos spalvos priprastų.

- 1903 metais Kristupas Lokys susikrovė kelionei reikalingus daiktus ir, palikęs Urtę vienui vieną, visiems metams kartu su indų mokytoju S. K. Samada išvyko atostogų į Mažąją Lietuvą.

- Su penkiais mažamečiais vaikais likusi misijos ūkyje Urtė Lokienė sukosi kaip voverė uždarame rate. Reikėjo rūpintis ne tik vaikais, bet ir išlaikyti ūkį bei padėti krikščioniškuoju keliu pradėjusiems eiti indams.

Gerai, kad Kristupas Lokys ir jo žmona Urtė, bendraudami su Urau tautelės žmonėmis, kurių kalba, ypač gramatika, buvo labai panaši į lietuvių, laisvai mokėjo jų kalbą. Bet per tokį artimą bendravimą ir priešų įsigijo.

 Pasiuntinys ir kunigas Kristupas Lokys (1860 12 28 - 1921 06 27)

Kai kurie vokiečių misionieriai ant Lokių pyko, kad šie su vietiniais kalbasi šių žmonių kalba ir nemoko indų vokiškai.

- Kokia juoda katė perbėgo Lokio ir Samados kelią?

- Kristupas Lokys kartu su mokytoju Samada 1904 metais iš Mažosios Lietuvos vėl grįžo Indijon. Jau kelionėje tarp abiejų švietėjų prasidėjo nesutarimai.

Mažojoje Lietuvoje praleidęs ištisus metus, indų mokytojas pajuto, kad ir tarp krikščionių lietuvių trūksta susiklausymo, kad neretai ir Kristupo Lokio išvedžiojimai būna utopiški.

Ištikimiausias Kristupo Lokio bičiulis ir pagalbininkas atsisakė krikščionybės ir grįžo į savo senąjį tikėjimą.

Kristupas toliau dirbo misionieriumi, mokė indus ūkininkauti, sodino iš Klaipėdos krašto atsivežtas bulves ir jas propagavo tarp indų, sėjo iš Plaškių - savo gimtosios parapijos - atsigabentus miežius, Indijoj gausiai derėjusius ir dabar tame krašte tebevadinamus Plaškių miežiais.

- Be žemdirbystės, Kristupas pasižymėjo ir statant užtvanką?

-Tai vienas stambiausių Lokio darbų Indijoje. Užtvankos statyba su vietiniais žmonėmis, kurie akivaizdžiai pamatė, ką reiškia žemei drėgmė, gelbstinti gyventojus nuo nepriteklių.

Gerbė indai šį lietuvį, tačiau viena liūtis žmonių triūsą sunaikino. Nepaisant to, po 50 metų, kai K. Lokio kauleliai jau ilsėjosi Vanagų kapinaitėse, toje pačioje vietoje indai pagal inžinerinius reikalavimus atstatė užtvanką ir pavadino ją Kristupo Lokio vardu.

1921 m. birželio 27-ąją Kristupas Lokys išėjo iš gyvenimo, o Urtė iškeliavo anapilin 1960 metų kovo pabaigoje, gyvendama Berlyne.