Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija

" Ši monografija yra trejus metus trukusio tiriamojo sumanymo, kurį vykdė keturių mokslininkų komanda, o finansavo Lietuvos mokslo taryba, baigiamasis darbas", - rašoma knygos pratarmėje.

Autoriai medžiagą kolektyvinei monografijai rinko ir atskirų poskyrių pirmines versijas rašė pasiskirstę darbus.

Pasak knygos autorių, kai kuriais atvejais knygos poskyris turi du, tris ar net keturis autorius.

Vietovardžiai knygoje rašomi atsižvelgiant į tai, kaip vietovės buvo vadinamos XX amžiaus pirmoje pusėje.

Rytų Prūsijoje daugelis miestų ir miestelių pavadinimų lietuvių kultūroje turi savo atitikmenis. Tokiu atveju jų paisoma.

- Šitoje knygoje pasirinkę Rytų Prūsiją kaip tam tikrą regioną, kuris atstovauja Vakarams, nes tuo metu jis priklausė Vokietijai, bandėme palyginti tuos pačius aspektus, kaip karas atsispindi kultūroje, kokį vaidmenį turi visuomenėje, - gausiai į knygos pristatymą susirinkusiems klaipėdiečiams pasakojo istorikas, vienas iš knygos autorių Vasilijus Safronovas. - Tai yra trejų metų darbo rezultatas. Mes tyrinėjame situaciją iki 1939 metų, tai yra bandome atsakyti į klausimą, kokį vaidmenį Pirmasis pasaulinis karas turėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Viename knygos skyriuje yra nagrinėjamos Pirmojo pasaulinio karo patirtys, bandoma atsakyti į klausimą, kaip žmonės, gyvenę Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje, Pirmąjį pasaulinį karą patyrė. Tai yra ir pabėgėliai, ir žmonės, kurie tarnavo skirtingose kariuomenėse, žmonės, kurie nukentėjo nuo karo, žmonės, kurie karo metu prarado turtą.

Antrasis skyrius, pasak istoriko, yra skirtas konkrečiam Pirmojo pasaulinio karo socialiniam ir kultūriniam poveikiui. Bandoma atsakyti į klausimą, kaip visuomenės, kurios tą karą patyrė, toliau gyveno, kokias įtampas patyrė.

Visas knygos įdomumas, pasak V. Safronovo, yra tas, kad paaiškėjo, jog nėra tokios skirtingos Rytų Prūsijos ir Lietuvos visuomenės, kaip buvo manoma iki šiol.

Yra gerokai daugiau panašumų negu skirtumų ir iš tikrųjų tas Europos dalijimas į Rytų ir Vakarų nebuvo toks, kaip buvo teigiama iki šiol.

Savitą vaidmenį šioje knygoje užima Klaipėdos kraštas dėl to, kad tai buvo teritorija, kuri tarpukariu atsidūrė keistoje situacijoje.

Patyręs tą patį, ką ir Rytų Prūsija ir Vokietija, vėliau Klaipėdos kraštas yra atskiriamas nuo Vokietijos ir įjungiamas į Lietuvos sudėtį.

Todėl krašto gyventojai su visai kitomis nei Lietuvos gyventojai patirtimis turi tarpukariu gyventi jau visiškai kitoje valstybėje.

Kitas knygos autorius istorikas Vygantas Vareikis atkreipė dėmesį į tai, kaip Pirmasis pasaulinis karas atsiskleidžia literatūroje ir atsiminimuose.

- Jeigu mes pasižiūrėsime, kaip karas atsispindi lietuvių kūryboje, tai palyginti su Vakarų literatūra, kurioje pasirodė tokios knygos kaip "Vakarų fronte nieko naujo" arba "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai", Lietuvoje pasirodė tik fragmentai. Kai kuriuose eilėraščiuose ir menkaverčiuose romanuose.

V. Vareikio nuomone, Ievos Simonaitytės romane "Vilius Karalius" gana taikliai atsispindi subtilūs ir emociški Pirmojo pasaulinio karo vaizdai.

Tai, jo manymu, stipriausias romanas, palietęs šio karo patirtį.

Labai įdomūs yra kunigo Prano Žadeikio atsiminimai apie vokiečių okupaciją Lietuvoje.

Istorikas V. Vareikis taip pat minėjo, kad dar vienas geriausias ir giliausias kūrinys - Gabrielės Petkevičaitės-Bitės "Didžiojo karo užrašai".

Lietuviams atrodė, kad Pirmasis pasaulinis karas niekada nepasimirš, bet prasidėjo kovos už Lietuvos nepriklausomybę, atstatymo darbai, sudėtinga ekonominė padėtis, ir greitai tas karas nuėjo į užmarštį. Atsiminimai apie civilių sandūrą su priešu ir okupaciją nebuvo vienareikšmiški.

Knygos viršelis

Dar vienas knygos autorius istorikas Hektoras Vitkus kalbėjo apie tai, kad kapinės yra tam tikras karo palikimas.

Ir Rytų Prūsija, ir Lietuva po karo buvo nuklotos karių kapais.

4-ojo dešimtmečio viduryje viešai cirkuliavo informacija, kad iš viso Lietuvos teritorijoje buvo palaidota 35 tūkstančiai Didžiojo karo karių.

Tik nedaugeliu atveju artimieji buvo perkėlę savo kare žuvusių sūnų, vyrų ar tėvų kapus ten, kur jie gyveno.

Būdingas tai liudijantis pavyzdys gali būti Klaipėdos didvyrių kapai. 1919 metų pavasarį nusprendusi juos įrengti, valdžia iš esmės sprendė klausimą, kaip sukoncentruoti į vieną vietą daugelį skirtinguose sklypeliuose palaidotų karių, kurių kapai nebuvo prižiūrimi.

Tarp palaidotųjų Klaipėdos didvyrių kapuose vyravo kariavusieji Kurše.

Vokietijos valdžia, nors ir deklaravo rūpinimąsi karių kapų tvarkymu, kai kurių visuomenininkų nuomone, taip pat nedarė to taip, kaip, jų manymu "pridera".

Pokariu daug karo metu įrengtų kapaviečių nyko paprasčiausiai todėl, kad dažnai jos nebuvo tinkamai pažymėtos.

1919 metais atsiranda Didvyrių kapinių Klaipėdoje projektas. Nors pirmas perlaidojamų 64 skaičius neatrodo įspūdingas, ilgainiui žuvusių karių perlaidojimo skaičius išauga iki 127.

Ilgainiui atsiranda atminimo lentelės su įvairiausių sąjungų ir bendrijų narių asmenvardžiais.

Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė padėkojo autoriams už didelį nuveiktą darbą ir pridūrusi "Geriau maža dovanėlė, negu didelis ačiū", knygos autoriams įteikė tušinukus su universiteto leidyklos ženkliuku ir palinkėjo kūrybinės sėkmės.