Apie bolševikų nualintą mūsų Mažąją Lietuvą

Kad protėvių žemėje lietuviai per daug nesavivaliautų, Kaliningrado srities kraštotyros muziejaus direktorius ekspedicijai priežiūrėti paskyrė ir savo "emisarę".

Buvo parengta grupė, kurią, be manęs, sudarė Klaipėdos kraštotyros muziejaus mokslodarbuotojai, Kultūros ministerijos atstovė Vita Jonaitytė, Mažosios Lietuvos žinovas dailininkas Eduardas Jonušas.

Vadovaujami Bronės Elertienės, išvykome į Karaliaučių, kur praleidome dvi dienas.

Ragainė. Čia kunigavo Martynas Mažvydas.

- Kas labiausiai įsiminė iš tos kelionės?

- Karaliaučiaus pilis tuomet jau buvo sunaikinta, todėl daugiausia laiko praleidome katedros griuvėsiuose, nes ji susijusi su mūsų raštijos pradininkų Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno, Danieliaus Kleino, Kristijono Donelaičio, Liudviko Rėzos gyvenimu.

Rausėmės ir sunaikintose Karaliaučiaus universiteto profesorių kapinaitėse, tikėdami atrasti Liudviko Rėzos kapą.

Deja, jo neradome, nes kapinaitės jau buvo sulygintos su žeme, ir tik vienoje kitoje vietoje dar mėtėsi buvusių paminklų nuolaužos. Ekspedicijos dalyvius Karaliaučius visiškai nuvylė, tad, pasigrožėję Lietuvių pylimu, palikome miestą su viltimi, jog mūsų nuotaiką pataisys kaimas ir maži krašto miesteliai.

Karaliaučiaus katedra.

- Ar šios viltys pasiteisino tolesnės ekspedicijos metu?

- Deja, Labguvoje neradome ne tik Jono Bretkūno gyvenimo žymių, bet ir aušrininko Jono Mikšo kapo. O išeinančius iš vienų išniekintų pamario kaimo kapinaičių mus pasitiko šakėmis, kauptukais ir vėzdais apsiginklavusių, šiek tiek išgėrusių moterų būrys.

- Ar pavyko nuraminti tą "ginkluotą" moteriškių būrį?

- Išsipainioti iš keblios padėties tuomet padėjo mus lydėjusi "emisarė" - Kaliningrado kraštotyros muziejaus darbuotoja Svetlana. Kolonistės mus plūdo rusiškais keiksmažodžiais už tai, kad mes be jų žinios aplankėme kapinaites, kad neva lietuviai čia viską vagia. Teisinomės sakydami, kad čia dar taip neseniai skambėjo lietuviška šneka, o mes ieškome kapų tų lietuvių, kurie čia gyveno.

Tuomet į priekį išėjo viena stambi moteriškė su vėzdu rankose ir tarė:

"Čia niekados negyveno lietuviai. Ši žemė - nuo amžių rusų, o vokiečiai ją tik laikinai buvo užgrobę. Taip mums sakė profesorius, kai mes čia atsikėlėme."

Ką nors įrodinėti buvo beprasmiška, nes tarp mūsų nebuvo nė vieno profesoriaus, o su eiliniais muziejininkais ir kraštotyrininkais "kapų saugotojos" nesileido į diskusijas. Tad, it musę kandę, tylėdami važiavome iki Gastų, o čia jau ir kapinaičių neradome. Tik paminkliniai akmenys su gotiškomis raidėmis švytėjo naujai pastatyto sandėlio pamatuose...

- Panašu, kad kelionė jus visus nuvylė. Kas nustebino labiausiai?

- Nei Tilžė, nei Ragainė musų nenudžiugino. Visur sugriautos ar sandėliais paverstos bažnyčios, kapinaitės išniekintos, paminklai sudaužyti, o už kai kurių gražesnių tvorelių jau ir nauji kapai supilti...

Tai tokia buvo bolševikų nualinta ta mūsų Mažoji Lietuva prieš ketvirtį amžiaus. O juk šioje žemėje kalėsi ir augo mūsų tautos pirmieji kultūros daigai.

- "Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit", - kreipėsi į skaitytojus 1547 metais pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Ar viską mes "permanėme"?

- Juk dar ir šiandien daugelis nežinome ištakų bendrinės mūsų kalbos, kurios pradžia - Tilžės ir Ragainės apylinkių lietuvių šnekta.

Ne visi žinome, jog šia šnekta buvo parašytos ir pirmosios lietuvių kalbos gramatikos, kad ir mūsų dainiaus Kristijono Donelaičio kūrybą maitino ta pati kalbos dirva. Gaila, kad stalinizmo ir stagnacijos metais mūsų mokslininkai apie tai nedrįso net prasitarti.

Kaip krašto, kuriame negirdėti lietuviško žodžio, kur ne tik vietovardžiai, bet ir vandenvardžiai pakeisti rusiškais (o tai jau nusikaltimas ne tik žmoniškumui, bet ir žmonijai), senbuvių tarmė galėjo tapti bendrinės lietuvių kalbos pagrindu?!

- Gerai, tada, pasitelkę istorinę atmintį, prisiminkime; kas, kur, kada ir kokia tarme parašė pirmąsias lietuvių kalbos gramatikas?

Visos jos gimė Mažojoje Lietuvoje, ir visos jos paremtos tilžėnų (tilžiške-ragainiške) tarme.

1653 metais pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, parašytą lotyniškai, išleido Danielius Kleinas, gimęs, augęs ir miręs Tilžėje.

Kitos gerai žinomos lietuvių kalbos gramatikos autorius - Karaliaučiaus universiteto profesorius Fridrichas Kuršaitis, gimęs Noragėliuose ir vaikystėje kalbėjęs tilžėnų tarme, ir savo svarbųjį darbą "Lietuvių kalbos gramatika" 1876-aisiais parengė gimtąja tarme.

Ir didelis lietuvių tautos bičiulis, Kristijono Donelaičio kūrybos leidėjas Augustas Šleicheris, Mažojoje Lietuvoje išmokęs lietuviškai, profesoriaudamas Prahos universitete 1856 metais išleido pirmąją mokslinę "Lietuvių kalbos gramatiką".

Parengiant šią gramatiką profesoriui A. Šleicheriui talkino nuo Kakšių kilęs mokytojas Kūmutaitis, kurį laiką gyvenęs pas profesorių A. Šleicherį Prahoje. Čekijos širdyje mokslininkas su lietuviu mokytoju kalbėjo ragainiškių-tilžiškių tarme.

Istorinė atmintis rodo, jog mūsų kalbos pirmosios gramatikos paremtos tilžiškių-ragainiškių šnekta, ta šnekta, kuria kalbėjo ir mūsų kalbos tėvas Rygiškių Jonas - Jonas Jablonskis.

Jis, normindamas lietuvių kalbą, rėmėsi ne Kazimiero Jauniaus, bet D. Kleino, A. Šleicherio, R Kuršaičio gramatikose naudota šnekta.

Tik gaila, kad kraštas, kur pasirodė pirmieji mūsų kultūros daigai, su savo paminklais nyksta mūsų akyse...

- Ačiū už pokalbį.

Dailininko Justo Mickevičiaus paminklas Martynui Mažvydui.