Žvejų diena Drevernoje - vyrų šventė

Įspūdis

Praėjusį savaitgalį į rytinėje Kuršmarių pakrantėje įsikūrusią seną žvejų ir žemdirbių gyvenvietę Dreverną susirinkę svečiai išvydo mariomis plaukinčius puošniuose laiveliuose Bangpūtį su svita, vėliau sporto aikštyne klausėsi kapelų, juokėsi iš Agluonėnų klojimo teatro vaidinimo. Kaimo, istorikų minimo nuo 1253-ųjų metų, Žvejų šventė buvo kukli, bet smagi.

Ar atsigaus kažkada šiame kaime gausūs žuvų turgūs, ar pratęs kas iš jaunų dreverniškių garsiojo čionykščio laivadirbio Jono Gižo kurėnų statybos tradicijas, ar besugrąžins garbingų žvejų Jurio Staro, Jokūbo Traušio, Martyno Gervino, Jurio Piklapo šlovę, - tai priklauso nuo visų dreverniškių. Šventės dieną teko įsitikinti, kad jie daro, ką gali, kad šis unikalus gamtos kampelis taptų traukos centru mūsų krašto ir užsienio turistams, kad saviškiams čia būtų jauku gyventi, o darbo nestigtų tiek jaunam, tiek pagyvenusiam.

Pakalbinti žmonės sakė, jog kaime yra muitininkų, šaltkalvių, gaisrininkų, siuvėjų, naftininkų, pedagogų, buhalterių, aplinkosaugininkų, kurie darbo susiranda... Priekulėje, Klaipėdoje ar Gargžduose. Čia gyvena žinomų pamario poetų ir dailininkų. Bet žvejų, žinoma, daugiausia. Dabar Drevernoje veikia 7-ios žvejybos įmonės, žvejojančios Kuršių mariose ir Baltijos jūroje.

Tuštėja žuvies tinkluose, bet ne idėjų

"Kol kas sunkūs laikai žvejams, bet drauge su kultūros darbuotojais surengėmė šventę, ir šiandien nesinorėtų kalbėt pesimistiškai; reikia žvelgti į priekį ir išgyventi", sakė UAB "Kuršių marios" direktorius Stasys Bučinskas. Jis sakė, jog ir Priekulės seniūnija stengiasi sutvarkyt Drevernos gyvenvietę, o turistų čia atvažiuoja nemažai, ir jie nenori nakvoti vykti į Klaipėdą. Drevernoje atsirastų vietos, kur pastatyt palapinių, prie jų žuvies išsikept, tik reikėtų tam geriau pasiruošt. Ir įsteigt maitinimo įstaigą, nes dabar čia veikiantis alaus barelis tam visiškai netinka.

"Mes nuomojame pramogai žvejų botus, irklines valtis norintiems plaukti ekskursijon į marias arba pažvejot. Tradicinės Drevernos valčių spalvos - pilka, žalsva, melsva, ir balta. Žvejyba šiandien - "menkas biznis". Apskritai, atrodo, mes pasmerkti žlugti", kalbėjo UAB "Kuršių marių" direktorius. "Žvejojam vos keturis mėnesius. Žiemą žuvies nėra, o nuo balandžio 20-os iki rugsėjo mėnesio yra nerštas; spalį sezonas pasibaigęs ir žuvies niekam nebereikia. Esame tiesiog išstumti aplinkosaugos ir žemės ūkio ministerijų valdininkų - mums neleidžia žvejot. O štai brakonieriai "dirba" kiekvieną dieną, žuvies gali visur pigiai nusipirkti".

"Iš tiesų iškilo išlikimo klausimas: ar liksime tradicinis žvejų kaimas?", teigė S. Bučinskas. "Likusi senoji žvejų karta, veteranai, tokie kaip J. Piklapis, domisi mūsų reikalais, nuolat ateina į prieplauką pasiteiraut, kiek tos žuvies sugaunam. Ir vis padūsauja: "O, mes anksčiau kokias gausias valkšnas ištraukdavom, o jūs nemokat žvejot". Iš tiesų tai ne visai tiesa: juk čia svetimų žmonių nėra, žvejoja visi dreverniškiai. Tik Vilhelmo kanale, valstybiniame telkiny, pavasarį ir rudenį žvejoja mėgėjai".

"Sėkmė daug priklauso nuo oro, nuo vėjo", tvirtino bendrovės vadovas. "Dažniausiai pučia mums nepalankus šiaurys ir nuvaro šalin visą gėlavandenę žuvį. Dar didelės įtakos turi Klaipėdos uosto gilinimas, sūrus vanduo; mokslininkai kalba, jog taip negali būti, bet tai faktas. Aš jau čia dirbu 11 metų, ir iki 1997-ųjų čia būdavo galima sužvejoti po 120-130 tonų žuvies per metus, o ir žvejodavom ilgiau, negu dabar".

"Kas iš to, kad mes nuo birželio tinklus įmerkę turim. Kas dvi savaites tenka juos traukti lauk ir džiovinti, nes apeina tokia raudona žole, apželia kriauklikėm. Viskas susiję su sūriu vandeniu - jis siekia iki pat Ventės ir dar toliau. Anksčiau tie sūrūs vandenys eidavo tik iki Kiaulės nugaros, ir tik porą savaičių pučiant stipriam vėjui. Net kaimynai rusai sako, jog Kuršių marios virsta jūra...", sakė Stasys Bučinskas.

Jam pritarė dar žvitrus 66-jų metų žvejys Vilius Šumagis, kilęs iš Svencelės, žvejojęs 45-erius metus - iš pradžių buriniais laivais, barkasais, vėliau motorinėm rusų valtim, vadinamom "proletarais". Pono Viliaus žodžiais, "kopų pusėj", Kuršių nerijos žvejai plaukiojo kurėnais. Jis mena, kaip statydavo vandeninius vartus, gaudykles unguriams, ir sugaudavo karšių, raudžių po toną ar pusę - dar kanapiniais tinklais, vėliau - medvilniniais. "Aukso tinklus" prisimena traukęs 1962-aisiais.

Anot V. Šumagio, žvejai niekada nebuvo turtingi - paprastai dar laikydavę paršelių ir karvutę. Senosios dreverniškių vėtrungės žymėdavusios, kiek kuris kiemas turėjęs tvartų, galvijų, pastatų.

Ivona ŽIEMYTĖ