Žaibiška reakcija į kritiką

Algimantas Budrys, dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pirmasis pavaduotojas:

Iš šio poelgio galime suprasti, kad Konstitucinio Teismo vadovybė save laiko aukščiau už Konstituciją ir aukščiau už visus pareigūnus. Tą patį mums signalizuoja ir tik paskelbtas jų išaiškinimas, kad teisėjams, t.y. jiems patiems, jokiais būdais negali būti mažinamos socialinės garantijos. O kur jų pilietiškumas? Kur sąžinė? Tai, žinoma, retoriniai klausimai, bet jie daug ką pasako.

Tai akivaizdus kerštas. Nors raštą pasirašė administracijos darbuotoja, bet juk Konstituciniam Teismui vadovauja jo pirmininkas. Nemanau, kad kuri darbuotoja leido sau priimti sprendimą. Sprendimas, neabejoju, yra vadovo.

O apie kerštą žiniasklaidai galime daug kalbėti. Ir mums ne kartą už kritiškas publikacijas teko nukentėti nuo politikų ir nuo teisėjų. Viešai mūsų valstybės atstovai solidarizuojasi su prancūzų savaitraščiu, kurio darbuotojus sušaudė teroristai, bet tai tėra dviveidiškumas, o jo pas mus labai daug.


Ramūnas Terleckas, dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiasis redaktorius:

Per savo žurnalistinio darbo praktiką nesu susidūręs, kad valstybės institucija atsisakytų prenumeratos iš keršto, už tai, kad parašyta ne taip, kaip jiems patinka. Yra buvę, kad supykdavo verslininkai, bet valstybinės institucijos dar niekada nėra rodžiusios emocijų dėl kritikos. Sakyčiau, daugiau nei keistai Konstitucinis Teismas sureagavo į kritiką.

Aš nepritariu prancūzų savaitraščio „Charli Hebdo“ pozicijai, man niekada nepatiko, kaip jie dirba, bet laisvė išreikšti savo nuomonę turi būti. Ir jeigu mūsų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dalyvavo palaikymo eisenoje Paryžiuje, tai reiškia, kad tai visos valstybės politika. Politika už žodžio ir nuomonės laisvę. O tai reiškia, kad visos kitos valstybės institucijos turi gerbti žodžio laisvę.


Vladas Vertelis, dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiasis redaktorius:

Tai raštas ne iš kokio įsižeidusio valstiečio ar įsižeidusio verslininko, eilinio piliečio. Raštas juk iš Konstitucinio Teismo, iš tos institucijos, kuri sergi mūsų Konstituciją, kuri pasisako už nuomonių įvairovę, už spaudos laisvę. O žodžio laisvė yra viena iš pamatinių vertybių. Ir jeigu keršija tokia institucija, yra ir juokinga, ir pavojinga, ir baugu. Kas tai yra? Tai smūgis ne tik Konstitucinio Teismo prestižui, tai smūgis ir valstybingumui.

Mano teiginys, kad tai smūgis valstybingumui, šioje situacijoje gali pasirodyti per daug aštrus, bet viskas prasideda nuo mažų žingsnelių. Jeigu drįstama keršyti už nuomonę, tai pavojinga. Reikia mąstyti apie tai, kokios nuostatos vyrauja toje institucijoje. Šį klausimą sugretinkime ir su „šviežiai“ paskelbtu Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad teisėjams negalima mažinti socialinių garantijų, prisiminkime, kad Konstitucinis Teismas savo išaiškinimu palaimino aukštųjų valdininkų ir teisėjų algų dydžio sugrąžinimą, kai šie buvo sumažinti dėl sunkios ekonominės šalies padėties. Kai sugretinu visa tai, susidaro įspūdis, kad Konstitucinis Teismas seniai nebėra ta institucija, kuri saugo mūsų konstitucines laisves ir pareigas. Man atrodo, kad jis nusirito iki eilinės kontorėlės lygio.


Gintaras Tomkus, dienraščio „Vakarų ekspresas“ vyriausiasis redaktorius:

Dar antikos laikais skambėjo frazė: „Jupiteri, tu pyksti? Vadinasi, esi neteisus.“ Ši sentencija Lietuvoje būtų ir yra kaip niekad aktuali šiomis dienomis. Mat Konstitucinio Teismo administracija į kritiką nerado kitokio atsako, kaip tik atsisakyti „Respublikos“ leidinio ir pareikalauti grąžinti pinigus už prenumeratą. Štai kokia reakcija į šmaikštų „Respublikos“ apžvalgininko Vlado Vaicekausko atvirą laišką Konstitucijai. Jeigu turėtų humoro jausmą, galėjo pasielgti ir priešingai, pavyzdžiui, kreiptis į „Respublikos“ redakciją ir papildomai užsisakyti dar kelis leidinio egzempliorius.

Būtų visai smagu ir atrodytų, kad mūsų šalyje į kritiką reaguojama sveikai. Būtume visi smagiai pasijuokę ir nepraradę tikėjimo, kad dar išliko galimybių susikurti geresnę rytdieną. Bet... Lietuvoje laikas yra sustojęs. Bent jau valdžios, nesuskaičiuojamos ir neaprėpiamos valdininkų armijos aplinkoje. Juk kaip tik šiomis dienomis, po dramatiškų ir tragiškų įvykių Prancūzijoje, civilizuotame pasaulyje vyksta kova už žodžio laisvę, toleranciją ir tikrąsias vertybes. Mūsų Konstitucinio Teismo administracija šioje vietoje atrodo tiesiog apgailėtinai.

Antra vertus, šalyje, kurioje valdininkams negalioja jokia asmeninė atsakomybė, kurioje gyvena neklystanti prezidentė, kurioje prieš žmonių valią įvesti svetimos šalies pinigai, kitokios reakcijos tikėtis ir neverta. Juk konstitucinės piliečių teisės imtos riboti dar tada, kai buvo pamėginta svarbiais valstybės klausimais šaukti referendumus.

Baisu įsivaizduoti, kokie žmonės pretenduoja į Tiesos Absoliutą, jeigu jie nesugeba išgirsti kritikos, nesugeba diskutuoti ir siekti dialogo. Kas gali paneigti galimybę, kad jeigu jų galios būtų didesnės, žurnalistai už kritiką nebūtų pasiųsti už grotų, o gal ir fiziškai sunaikinti?

Šiaip esu nepataisomas optimistas ir tikiu, kad ateis laikas, kai Lietuvoje viskas keisis. Šiuo metu šalis pastatyta ant galvos, kojomis į viršų. Ir tik mūsų visų reikalas, kiek ilgai mes kęsime tokį valdininkėlių cinizmą, neatsakingumą ir abejingumą.


Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas:

Menkas būdas atkeršyti už tai, kad negražiai parašė. Žodžio laisvė yra daugiau nei keli šimtai litų už prenumeratą. Matėme, kad Prancūzijoje už žodžio laisvę žurnalistai atsakė savo gyvybėmis. Žodžio laisvė neduodama, mes ja arba naudojamės, arba ne. Kuo labiau žurnalistai nukenčia finansiškai ar fiziškai, tuo didesnis motyvas daryti tai, ką geriausiai moki.

Kiekvienas kerštaujantis už tai, kad mes, žurnalistai, naudojamės laisvės teise, tik padeda apsispręsti. Apsispręsti, ką dėti į stalčių - žodžio laisvę ar pinigus.

Tiek teroristams Prancūzijoje, tiek kažkam Lietuvoje, kurie galvoja, jog grasindami susidoroti tiek fiziškai, tiek finansiškai su leidiniu yra galima, galiu pasakyti, kad nieko neišeis. Bet koks kerštas už žurnalisto pasakytą mintį yra kvailas.

Mūsų teismų teisėjus, taip pat ir Konstitucinio Teismo, skiria aukščiausioji valdžia. Ji turėtų pasakyti, ar keršijantys teisėjai gali toliau dirbti.


Krescencijus STOŠKUS, Lietuvos filosofas, humanitarinių mokslų daktaras:

Tokios laisvės, kokia yra Prancūzijoje, kokią jie yra sukūrę po Didžiosios prancūzų revoliucijos, mes tikrai neturime. Aišku, laisvė visuomet yra susijusi su atsakomybe ir ne kiekvienoje šalyje ji vienodai suprantama.

Suprantama, kad Konstitucinis Teismas keistokai elgiasi. Bet valdžia ir valdžios pareigūnai visada taip elgiasi. Visuomet bandoma nepalankią nuomonę diskredituoti. Taip buvo ir su referendumais, nors jų teisė piliečiams Konstitucijoje įteisinta. Prancūzijoje turbūt būtų sunku tokius dalykus įsivaizduoti. Žinote, politikams iš pradžių reikėtų minties ir žodžio laisvę apginti savame krašte, o tik vėliau ją imti ginti kitur. Bet mes dar ilgai kentėsime nuo bandymų mus užgniaužti. Jei mus erzina - mes rašome, o jie turi galią ir baudžia.

Tiesa, ir mums, piliečiams, reikia pripažinti, kad dar mažai link savo laisvės padirbėjome. Mes jau nebeturime organizuotos pilietinės visuomenės. Net patys žurnalistai yra susipriešinę ir vienas kito neužstoja. Žmonės irgi, jei kas nepatinka, į piketus susirenka tik kruopelėmis. Galiu pasakyti, kad mums dar patiems trūksta to prancūziško solidarumo, kad būtume laisvi.


Vytautas DAUJOTIS, Lietuvos chemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras

Konstitucinio Teismo negalima kritikuoti? Tai juokinga.

Sprendimas dėl kritikos atsisakyti prenumeratos išvis yra absurdas. Aš esu skaitęs tokią užsienio konstitucinės teisės specialistų išsakytą nuomonę, kad visuomenė, piliečiai privalo kritikuoti Konstitucinį Teismą. Tai yra natūralu, kad teisėjai nepakiltų į aukštumas, kaip pas mus jau pasidarė. Atskiros valdžios šakos, institucijos gal ir neturėtų pjautis, pavyzdžiui, Parlamentas su Konstituciniu Teismu. Bet visuomenė ne tik gali kritikuoti, bet ir privalo.

Tik menko supratimo apie savo pareigas ir funkcijas žmogus gali taip reaguoti. Žinoma, kad daug kam nepatinka kritika. O kam ji gali patikti? Bet tik totalitarinėse valstybėse už kritiką yra dorojamasi - traiškomi žmonės, žurnalistai. Gal ponas Žalimas ir tiktų tokiai totalitarinei valstybei? Visiškas absurdas, kai kažkas nori atsidurti aukščiau kritikos.

Jei politikai kritikuoja Konstitucinio Teismo sprendimus, gal ir juos kažkokiu būdu galėtų nubausti? Vienas teisininkas konfidencialiame pokalbyje yra man paatviravęs ir pasakęs: „Žinokite, jei mes išdrįstume kritikuoti Konstitucinio Teismo sprendimus, nors ir nedaug, karjera mums būtų užkirsta.“


Valdas VASILIAUSKAS, Seimo narys, žurnalistas:

Nuo kritikos nėra apsaugotas niekas. Juk toje pačioje Konstitucijoje cenzūra yra uždrausta, bent jau formaliai. Tačiau iš tikrųjų Lietuvoje žodžio laisvė yra ribojama. Ir tai daroma įvairiomis priemonėmis, pirmiausia ekonominėmis. Net mokesčių politika tokia, kad ekonominėmis sankcijomis įmanoma abriboti žodžio laisvę. Už tariamus etikos pažeidimus galima bausti leidinius, o tai iš karto apriboja žurnalistų saviraišką. Formaliai žodžio laisvė egzistuoja, bet praktikoje yra labai daug laisvos spaudos priešų.

Konstitucinio Teismo gestas įrodo, kad būtent taip ir yra. Jei taip elgiasi Konstitucinis Teismas - tai apskritai yra skandalas. Tai neleistina. Kritika yra demokratijos kaina. Reikia suprasti, kad ir paties Konstitucinio Teismo pažanga neįmanoma be kritikos. Ponas Žalimas, eidamas tokias pareigas ir taip elgdamasis, rodo labai prastą pavyzdį visai visuomenei. Tai labai keista demokratinėje visuomenėje.

Reikia suprasti, kad žodžio laisvė - tarsi rožė su spygliais. Niekas negali būti apsaugotas, kad ji neįdurs. Niekas negali būti apsaugotas nuo laisvo žodžio kritikos. O dabar politikams ir visiems kitiems labai patogu ginti žodžio laisvę Prancūzijoje, nes ten su ja dorojosi teroristai. Tik kažkodėl užmirštama, kad ir pas mus buvo sprogdinamos redakcijos, kad buvo žudomi žurnalistai. Tas jau užmiršta. Dabar visi tik žodžiais gina žodžio laisvę. O kai atsiranda realus pavyzdys (kad ir „Respublikos“ atveju, kai už kritiką Nilui Kuperiui (Neil Cooper) buvo panaikinta PVM lengvata), patyliukais balsuojama prieš tai, kad tokie įstatymai būtų pakeisti. Apie žodžio laisvę šnekama viena, o iš tikrųjų laisvo žodžio nekenčiama, nes jis yra pavojingas.


Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras:

Dalyvavau masinėje eisenoje Prancūzijoje, pasakėme: taip, mes su jumis solidarūs. Ir tai nebuvo dalyvavimas tik šiaip sau, tai buvo mūsų pozicijos parodymas. Sakyčiau, kad išpuolis Prancūzijoje baimės neįvarė, bet užkabino labai jautrią vertybinę stygą. Kertinėms vertybėms - žodžio ir minties laisvei, - kurios atrodė kaip savaime suprantamos, pasirodo, iškilo grėsmė. Ir tai sutelkė prancūzų liaudį. Ne baimė. Baimės žmonių akyse aš nemačiau. Sutelkė kova už vertybes.

Dėl žodžio ir spaudos laisvės negali būti jokių kompromisų. Tai yra vertybė, demokratijos pamatas. Man nepatinka cenzūra ir bandymai drausti, man nepatinka kerštas už kritiką. Bet tokių bandymų Lietuvoje aš matau.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“