Vytautas V.Landsbergis: Kodėl mes nykstame taikoje

-  Kaip paminėsite artėjantį atkurtos Lietuvos šimtmetį?

- Jei viskas gerai, tą dieną švęsiu Troškūnuose, kur yra numatytas mano ir Ramunės koncertas šimtmečio proga. Pabūsiu su savo bičiuliais anykštėnais. Tas kraštas man yra labai artimas, tai mamos tėviškė. Aš labai džiaugiuosi, kad tokią šventę paminėsiu mažesnėje Lietuvoje, tai yra provincijoje, kuri yra labai šviesi ir graži. Bandau ją visokeriopai palaikyti. 

- Daugelis iš provincijos kaip tik išvažiuoja, keliasi, bėga iš ten...

- Natūralu, kad tie didieji miestai ir darbas, kurį čia galima susirasti, traukia žmones. Traukia ir užsienis, kur lengviau pragyventi. O mane žavi provincijoje liekančių žmonių užsispyrimas. Jie itin stiprūs, jie pasirenka gyvenimą arti gamtos, sunkesnį, artimesnį mūsų protėvių gyvenimo būdui. Todėl, aš manau, kad šviesių žmonių koncentracija provincijoje yra didesnė negu didmiesčiuose. Tiek Anykščiai, tiek Troškūnai yra labai šviesūs miesteliai, turintys savo aukštuomenę, kuri nesiaukština, o daro gerus darbus. Manau, kad yra judėjimas dviem kryptimis – vieni ieško, kur lengviau, kiti renkasi tą buvimo džiaugsmą. Būti gamtoje. Aš ir pats daug metų gyvenau gamtoje, tai fantastiškas dalykas. Reikia tik prasimanyti iš ko gyventi. Bet žmonės kūrybingi, jie suranda. Aš matau, kaip mano bičiuliai pradeda gaminti natūralius kvepalus, arba Ramūnas renka žoleles, verčiasi iš gydomųjų arbatų. Yra būdų, reikia tik netingėti ir galvą palaužti. Kartais provincijoje netgi lengviau žaisti tą centrinio žaidėjo žaidimą, o ne ieškoti, kas tau duos darbo. 

- Kuo dar didžiuojatės Lietuvoje?

- Lietuva yra paradoksų šalis. Paradoksas yra ir skaudus, ir kūrybiškas. Vienoje paradokso pusėje yra labai stipri gentis – tai partizanai, Sausio 13-osios herojai, Sąjūdžio veikėjai. Šita gentis man yra be galo žavi. Antroji pusė – skystumas, kai nebėra bėdos. Pasileidimas, kai atrodo viskas gerai. Tarsi mes būname gražūs ir mobilizuojamės tik tada, kai karas ar kokia bėda ištinka. Labai keista savybė ir net nežinau, kaip ją reikėtų panaikinti. Mes nykstame taikoje. Net istorikai kalba, kad ta Lietuva iki juodųjų jūrų prarado save, nes neturėjo šviesios idėjos. Kažkuris istorikas yra pasakęs, kad jei Vytautas būtų bent vieną mokyklą pastatęs, tai būtų rimtas laimėjimas, ir Lietuva būtų turėjusi daugiau galimybių išlikti. Bet mes esame tokie labai žemiški žmonės. Įsikniaubę į žemę, dirbantys žemę ir kartais pasigendame dangaus. O tik dangus išlaiko valstybę. Tai yra Lietuvos esmė. Jei į ją  neatkreipsime dėmesio, kuisimės po žemelę, kuri irgi yra brangi, dangus užsivers. Pasieksime tokią truputį kurmio būseną. Tai man labai gaila tos kurmio Lietuvos. 

- Kaip manote, ar dėl to reikėtų daugiau investuoti tiek dėmesio, tiek lėšų į švietimą, ar šeimoje diegti tas vertybes?

- Problema ta, kad mes netenkame santykių, mes nebesame kartu. Anksčiau Lietuva buvo labai neturtinga ir pavargusi, bet mes buvome kartu, todėl atlaikėme visas carines priespaudas, kalbos draudimus. Tada buvo bendruomenės. Mes turime telktis ir dabar. Nežinau ar švietimas čia pagelbėtų, galbūt, gal turėtų apskritai keistis visuomeninis sutarimas, kas yra Lietuva. Tai pagarbūs santykiai, atidumas kitam, silpnesniam,  nepribaigimas jo, o patarimas. Netgi dabar visi tie skandalai su žinomais režisieriais. Iš vienos pusės aš pritariu viešumui, nes šėtonas mėgsta būti tamsoje. Bet kitas dalykas – kaip nesugriauti tų žmonių iš esmės? Ar mes išlošime, jei nebeturėsime režisierių Šarūno Barto ar Jono Vaitkaus? Kas vietoj jų bus? Ar daug turime tokių žmonių? Yra toks posakis, kad su nešvariais vystyklais kūdikio neišmestume. Mes, man atrodo, nuo Lietuvos atkūrimo pradžios labai intensyviai tą ir darome – su nešvariais vystyklais ir kūdikį tik mėtome ir mėtome, o patys sau pasidarėme tokie tušti ir negražūs. Kaip tą atgaivinti, kas galėtų padėti – nežinau. Gal koks dvasios sąjūdis. Apie jį jau seniai kalbama, bet čia turi būti jaunų žmonių reikalas.

- O kaip tie jauni žmonės. Ar matote jų iniciatyvą, ar vis tik jie stengiasi būti nuošaly?

- Man atrodo, kad kol kas jauni žmonės nesupranta vieno paprasto dalyko, kad Lietuva yra mūsų. Dabar manoma, kad Lietuvą užgrobė valdžia, kuri yra nevisai gera, ir ją kritikuodami mes galime pareikšti savo pilietinę valią. Tačiau laikas yra daug komplikuotesnis ir reikėtų patiems eiti į politiką, jungtis į naujas partijas, visuomeninius darinius, protestuoti. Jaunimas visa tai turi padaryti. Juk ir Sąjūdyje buvo jaunimas – Arvydas Juozaitis, Algirdas Kaušpėda. Kur dabartiniai juozaičiai ir kaušpėdos? Mes tik šokame ir linksminamės, o dvasios nebėra. Kartais atrodo, kad šokame ant tokios mirštančios Lietuvos. Nusidažome trispalvėmis, mojuojame vėliavėlėmis, o apie ką ta trispalvė? Ką aš padariau, kad būtų kitaip? Kur mano auka, prisidėjimas prie šitos sergančios šalies. Pabėgti yra lengviausia. Tokias liūdnas matau  perspektyvas. Duok Dieve, kad tas jaunimas sukiltų. O dabar yra tik pavieniai – liberaliai egocentriški: aš susitvarkysiu savo reikalus, aprūpinsiu savo šeimą – tas tvarkoj, bet reikia matyti visumą, ar bent jau matyti Lietuvą kaip šeimą. Kur visi kaip broliai ir seserys – jie nėra priešai. Juk ir šeimoje būna negeras vaikas, sergantis tėvas, bet turi juos priimti. 

- Ar jūsų viltis pateisino atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis?

- Aš stengiuosi neturėti jokių vilčių. Yra sutvertas toks Dievo paveikslas, kurį matome, tokia realybė, tokia liga. Visada turi viltį, kad ligonis pasveiks, meldiesi, atnašauji savo kūryba, kad pasveiktų, bet kartu matai realybę kaip gydytojas. Esame labai stipriai sergantys pagiežos ir nepakantos virusu, kai negalime priimti kitokios nuomonės, džiaugiamės galėdami pašiepti ir pažeminti. Tai tokios vaikiškos sudėtingos ligos, kurios neleidžia eiti į priekį. Aš turiu vilties, kad subręsime. Mūsų karta to jau nesugebės padaryti, bet aš vis laukiu tos Mozės kartos. Gal jau po kokių 10 metų jie ateis ir pradės reikštis. Duok Dieve, kad jie norės padaryti kitaip. Kad nebūtų to paveldėto chamizmo, kad atsirastų elegancijos, aristokratizmo, gerų manierų. Mums yra kur tobulėti.

- O kada susirgome?

- Man atrodo, kad sovietmetis buvo viena baisiausių bausmių, iš žmonių atėmus jų natūralią prigimtinę teisę turėti žemę, tvarkyti savo ūkius, sakyti neteisybę. Taip išaugo klapčiukų ir prisitaikėlių karta. Tie, kurie galvojo kitaip, buvo išvežti į Sibirus, žuvo miškuose, liko pavieniai disidentai. Bet didžioji dauguma prisitaikė ir dabar ar jie gali atkurti Lietuvą? Ne, jie žiūri, kaip gali kombinuoti toliau. Dabar yra didžiuliai kombinacijų mąstai. Gali su Europos Sąjunga kombinuoti, gali juodąja buhalterija kombinuoti. Yra daug patogių būdų. Kažkada gal ateis tų mahinatorių vaikai ir sakys, kad nori, jog būtų kitaip. Nes kol kas nagai tėra į vieną pusę.

- Ko palinkėtumėte Lietuvai?

- Prisiminti, kas ji yra, kad ji yra labai graži milžinų šalis. Kad prisimintumėme tą milžinų dvasią. Kur ta dvasia dabar? Nereikia nieko išmokti, reikia tik prisiminti. Dabar mes užmigome tokios princesės miegu, o reikia pabusti. Esame stiprūs ir geri žmonės.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“