Vytautas Landsbergis: Lietuvai reikia vienos idėjos

– Diskusijos tema – Lietuva užprogramuota sėkmei. Jūsų nuomone, kiek Lietuva iš tiesų užprogramuota sėkmei?

– Niekas Lietuvos neužprogramavo, jei ji neužsiprogramuoja. Yra gana daug kalbų, kurias girdžiu, kurios eina kažkur pro šalį. Aš turėjau vieną idėją nuo pat pradžios, kaip jūs vadinate, idėją Lietuvai. [...]  Žmonės galvoja, kad kažkas Lietuvą užprogramavo, kad mums nereikia nei stengtis, nei norėti, nei galvų padėti – ateis ta sėkmė, nes ji užprogramuota. Neklaidinkime savęs.

Kokia ta idėja, kokia Lietuva galėtų būti? Vaisinga, išganinga, įkvepianti... O aš noriu pasakyti – sveiki, Lietuvos idealistai. Būkime tikrai sveiki. Kodėl ne? Tai jau šis tas, visai neprasta idėja, svarstytina, siektina. Kokia būtų siektinai sveika Lietuva? Sveika galvoje ir dvasioje. [...] Duok, Dieve, kad taip būtų.

Kai prasidėjo idėjų Lietuvai vajus, sakiau, kad aukšta ir įkvepianti idėja mums tėra viena, o visa kita – įvairūs verslo sumanymai. Ar pagaunate kampą ir skirtumą? [...]

O dabar dėl idėjos Lietuvai. Yra viena pagrindinė. […] Ji pasiūlyta seniai – prieš 150 metų. Taip ilgai ji buvo gyvybingai gaivinanti – tai Lietuvos idėja. Iš veiksmo ir valios gyventi, į sąmonės šviesą. Idėja Lietuvai tiesiog būti, vis rastis, bręsti, reikštis vėl ir vėl, nepasiduoti nei senatviškam sunykimui, nei priešiškam sunaikinimui.

Tai Lietuvos gyvybės idėja, kuri galėjo reikštis turint gyvybingumo. Reikėjo ir valstybingumo. Sąmonė ir susipratimas. […] Tokia Lietuvos idėja – kad Lietuva būtų, jos žmonės – šviesūs, orūs ir puoselėtų širdyse laisvės troškimą. Laisvės, ne tik laisvalaikio pramogėlei.

Ar turime didesnių ir kilnesnių idėjų Lietuvai? Nežinau, ar jų reikia. Kad tik anos nepamestume. Visos kitos iš anos. [...] Svarbiausia – Lietuvos idėja. Sugrąžinkime ją žmonėms ir Lietuvai. Be kita ko, tai kelias įveikti beprasmizmą ir sunykimą. Gyveni Lietuvai ir jau tavo gyvenimas netuščias.

– Idėja Lietuvai ir Lietuvos idėja. Jūs pateikiate taip, tarsi tai būtų du nesusiekiantys indai.

– Priešingai, Lietuvos idėja viską aprėpia. O ten gali krauti tų sumanymų, idėjų, verslo projektų, kiek nori. Bet pirmiausia yra Lietuvos idėja. Ar ji mus veda? Ar ji mus įkvepia? Ar mes norime Lietuvos? Žinoma, garbingos, orios.

– Jūs nesate tikras, ar mes norime Lietuvos?

– Aš dairausi aplink ir matau visokių reiškinių. Matau ir labai gražių, įkvepiančių, bet ir nuviliančių. Nemanau, kad jūs nematote. Atskirkime, apie ką kalbame, kai pradedame kalbėti apie Lietuvos dabartį ir ateitį.

– Apie ką mes, jūsų nuomone, turėtume kalbėti? Ypač su žmonėmis, kurie gimę nepriklausomos Lietuvos laikais, kuriems Sąjūdis, mitingai žinomi iš vadovėlių? Ar jūsų idealistiškai romantizuotas Jono Basanavičiaus paveikslas atras kelia į tą jaunąją širdį?

– Idealistinė nuostata ir romantizmas buvo tas, kad Lietuva verta būti ir gali būti, bet reikia norėti. Ją reikia žadinti, protinti, kreiptis į širdį. Jiems pavyko. Žiūrėkite, kiek metų esame vėl prisikėlusi Lietuva, nors taip daug kas programavo, kad mūsų nebūtų. […] Labai intensyviai programavo, prisidėjo ir fiziškai, ir kulkomis, ir trėmimo vagonais, ir teroru – visokiais būdais, kad išsigąstume, bėgtume, kapituliuotume, o vis dar buvo rezervas – prikelsime Lietuvą mūsų.

– Vis dėlto kalbėkime apie idėjas. Paskelbtos idėjos: mokytojo profesijos prestižo atstatymas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis; programa jaunoms šeimoms įsigyjant būstus; dviguba pilietybė; biurokratizmo mažinimas skaitmenizuojant. Kuri iš šių idėjų jums artimiausia?

– Pati svarbiausia yra idėja dėl mokytojų, tačiau… Mokytojas tikrai turi būti prestižinė ir pašaukimo profesija. Tas pašaukimas turi būti gerbiamas ir vertinimas, taip pat ir atlyginamas, bet nebūtina to kelti į pirmą vietą.

Manau, kad kažko tai diskusijai trūksta arba aš negirdėjau. Žinoma, socialinis prestižas – reikmė ir būtinybė. Jeigu nesusitvarkome su švietimu […], tai tokia Lietuva nelabai turės ateitį. Mokytojas yra kaip tik tas žmogus, kuris gali sukurti ateities, rytdienos Lietuvą, bet tam reikalingas pašaukimas. Juk mokytojas – beveik kaip kunigas. Jis privalo turėti pašaukimą, mylėti vaikus ir norėti, kad jie augtų dorais, tiesiog žmoniškais žmonėmis, o ne kad jie mokėtų teisingai atsakyti į mokytojo klausimą.

Ar pakankamai rūpinamasi kartu su socialiniais dalykais ir mokytojų pašaukimu ir atranka? Tų pašauktųjų yra. Girdime apie labai įdomius ir pasišventusius mokytojus, kurie dar nebėga nuo savo darbo, iš savo krašto […] Garbė jiems, bet reikia rūpintis, reikia atrankos, paieškos, skatinimo.

Reikia, kad tie mokytojai, kurie jaučia pašaukimą, kurie džiaugiasi, kad dirba mokytojo darbą, neskaičiuodami atlyginimo šiandien ar rytoj (nors su viltimi, kad kada valdžia susipras), kad tie mokytojai patys eitų į mokyklas ir kalbėtų apie mokytojo profesijos patrauklumą, turiningumą ir prakilnumą, jei tie žodžiai dar ne visai pasenę.

Nuo čia viskas turėtų prasidėti, žinoma, kartu su aiškia valstybės politika. Jei tai prioritetas, tai turėtų iš tikrųjų būti prioritetas. Tai turėtų būti pašaukimo paieška, paskatinimas, padrąsinimas, kad mokytojo profesija dar nėra prakeikimas, tai nėra iš bėdos – jei niekur kitur nepatekau, tai bent pabūsiu mokytoju. Atsiprašau, tai pati svarbiausia sritis, kur ir tu gali pasireikšti kaip žmogaus kūrėjas. Tavo kūriniai išeina iš tavo rankų ir, žinoma, gyvenimo prasmė.

– Tam turime septynerius metus ir viltį, kad gražūs žodžiai, gražios idėjos neliks tik idėjomis, o iš tikrųjų taps prioritetais.

– Su tuo tikrai sutinku, bet tik su ta korekcija, kurią pasakiau – eikime iš teisingo taško – iš pašaukimo ir pasišventimo. Kitaip nelabai kas bus.