Vydo Gedvilo interviu: Kodėl nepavyko nieko nuveikti per 100 dienų

- Grįžote iš Švedijos, kur domėjotės energetikos projektais, aptarėte Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai klausimus, o kokį regite savo kraštą jau turėdamas šiokios tokios pirmininkavimo Seimui patirties?

- Aš labai daug važinėju ir po Lietuvą, stengiuosi bendrauti su paprastais žmonėmis, juos išgirsti. Žmonės išdrįsta kalbėti ir jų problemos išties labai skaudžios. Ir beveik visoje šalyje vienodos - nedarbas, įpratimas gyventi iš pašalpų. Lietuviai jau beveik atprato dirbti, nes gaunant išmokas eiti į darbą tiesiog neapsimoka. Naujai išrinkta valdžia privalės kuo skubiau peržiūrėti visą socialinės paramos politiką, nes pašalpos moko žmones veltėdžiauti.

Viename miestelyje bibliotekos vedėja manęs klausė, kodėl ji uždirba 800 litų, už savo pinigus perka benziną kelionei į darbą, o jos kaimynas bedarbis per visokias socialines paramas susirenka net daugiau pinigų. O ką aš galiu į tai žmogui pasakyti, jeigu valstybėje jau sukurta tokia sistema.

- Kuo skubiau peržiūrėti šalies socialinę politiką reiškia pristeigti naujų komisijų, darbo grupių, kurios kurs naujas studijas, atliks naujus mūsų skurdo tyrimus?

- Tikrai ne darbo grupės gali išspręsti valstybės problemas. Viskas slypi įstatymuose, o jų projektus privalo rengti Vyriausybė, jokiu būdu ne Seimas. Bet dabar daugiau nei 50 proc. visų įstatymo projektų inicijuoja Parlamentas. Labai daug ankstesnės Vyriausybės teiktų įstatymo projektų tikrai buvo nekokybiški.

Tai rodo ir šūsnis Konstituciniam Teismui apskųstų praėjusios valdžios įstatymų. Ir mums reikia ne darbo grupių, o kokybiškų įstatymų.

Aš bendrauju su šalies verslo atstovais ir jiems tiesiai sakau - jeigu pastebėsite, kad į Seimą pateko jūsų verslui trukdantis, ydingas įstatymo projektas, nelaukite, o skambinkite visais varpais, trukdykite mano padėjėjus, patarėjus.

- 1928 metų vasario 16-ąją prezidentas Antanas Smetona kreipdamasis į tautą valstybės nepriklausomybės dešimtmečio proga kvietė lietuvius savo šalį kasdien kurti kantriai, sąžiningai ir dirbti tik jos labui. Prieškario Lietuva atsistojo ant kojų greičiau nei šiandienė, kuri prarado maždaug pusę milijono savo piliečių, išvykusių dirbti svetimiems. Ar tuomet politikai buvo sąžiningesni, žmonės kantresni, ar šiandien valstybę užvaldė tik tie, kas prisibrauna prie lovio?

- Sunku atsakyti, kur slypi šių skirtumų priežastys. Bet pasisakau tik už tai, kad tie žmonės, kurie gerina savo materialinį gyvenimą naudodamiesi tarnybine padėtimi, turi iškart sulaukti tam tikrų institucijų dėmesio.

Žmogus privalo užsidirbti sąžiningai, dorai. Kuo daugiau Lietuvoje bus kitaip manančių, grobiančių iš savo valstybės, negalinčių įrodyti, iš kokių pinigų pasistatė namus lyg pilis, prisipirko brangių mašinų ir jachtų, tuo labiau mes risimės žemyn.

Šiuos žodžius turi išgirsti atsakingos specialiosios tarnybos, Generalinė ir kito lygio prokuratūros.

- Kodėl per 23 atkurtos nepriklausomybės metus mes dar negirdėjome, kad būtų pasodintas už grotų ilgiems metams korumpuotas, ne iš algos pralobęs politikas, aukštas pareigūnas, žemgrobys - gal tokių Lietuvoje nėra, žmonės tai tik prasimano?

- Nežinau.

- Bet visame pasaulyje teisėsauga tokiems veikėjams užsega antrankius, o teismai ilgiems metams nuteisia net prezidentus, premjerus, milijardierius?

- Ir mūsų Valstybės kontrolė yra nustačiusi daug rimtų pažeidimų, išaiškinusi valstybės turto grobstymo atvejų.

- O kas iš to, juk Valstybės kontrolė nėra baudžiamoji institucija?

- Ir niekas...