Vladimiras Laučius: Kas pasiuntė „valstiečius” į nokdauną

Smigę žemyn premjero Sauliaus Skvernelio reitingai, kaip ir be perstojo mąžtantis „valstiečių” populiarumas, yra jau nebe tendencija, kaip kad sakoma apie antrą kartą, o sistema, kaip sakoma apie trečią. Ne todėl, kad čia trečias kartas (nors būtent per pastaruosius tris mėnesius S. Skvernelio populiarumas smuko 20 proc. punktų), o todėl, kad dabar ir „valstiečiai” – visiškai nebe ta partija, kokia buvo per rinkimus, ir S. Skvernelis – nebe tas svajonių prezidentas, koks buvo iki šių metų pavasario. Triumfo laikai baigėsi. Gandro metai liko praeityje.

„Lietuvos ryto” paskelbta „Vilmorus” apklausa šį savaitgalį parodė, kad toliau smunkantys LVŽS reitingai susilygino su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų: už šias partijas šiandien balsuotų apie 15,5 proc. rinkėjų. Savo ruožtu palankiai vertinančių S. Skvernelį per mėnesį sumažėjo nuo 63,2 iki 54,1 proc., o nepalankiai vertinančių padaugėjo nuo 12,9 iki 23,3 proc. Pernai triuškinamai laimėję rinkimus „valstiečiai” per pusmetį sugebėjo nuvilti tiek savo rinkėjų, kad vien tų nusivylusiųjų balsų užtektų gal porai partijų patekti į Seimą.

Tai, kad „valstiečių” nuosmukis – jau nebe tendencija, o sistema, ir kad jų triumfo laikai praėjo negrįžtamai, nėra nei perdėtą prisirišimą prie dabartinių apklausų rezultatų, nei wishful thinking liudijąs teiginys. Tai leidžia tvirtinti nesudėtinga LŽVS atsiradimo politikos Olimpe analizė.

„Valstiečiai” Seimo rinkimus laimėjo kaip kairioji partija, kritikavusi savo pirmtakės – Socialdemokratų partijos politiką dėl socialinio nejautrumo, neteisingumo, netinkamo Darbo kodekso, etc. Tačiau perėmusi valdžios vairą LŽVS išdavė ir apgavo didelę dalį savo rinkėjų, pasukdama į dešinę ir net pranokdama ankstesnes vyriausybes socialiai nejautriais sprendimais – tokiais, kaip PVM lengvatos šildymui panaikinimas ir Darbo kodekso, kurį patys kritikavo, priėmimas formaliai numetant atsakomybę Trišalei tarybai.

Trumpai ir paprastai tariant, „valstiečiai” visus išdūrė. Už tai jiems gali būti labai dėkingos atskiros interesų grupės, tačiau rinkėjai juos dabar skaudžiai baudžia ir baus. Daugelis rinkėjų lengvai atleidžia politikams kvailumą, bebrų ūsus, nekompetenciją ir korupciją, bet ne tokią apgavystę ir išdavystę.

„Valstiečiai” ir jų premjeras šiuo atžvilgiu yra kone didžiausi politiniai dviveidžiai ir savo rinkėjų lūkesčių išdavikai per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją. Istoriją, kurios beveik kiekvieni rinkimai yra nesėkmingas piliečių mėginimas pakreipti valstybės politiką į socialiai jautrią kairę ir kurios beveik kiekviena Seimo kadencija yra sėkmingas valdžios mėginimas nusispjauti į šias naiviai besikartojančias piliečių viltis.

Kairiosiomis besiskelbiančios partijos Lietuvoje puikiai sugeba reikiamu laiku išsižadėti savo ideologijos ar rinkiminių pažadų. 1992-aisiais rinkimus triuškinamai laimėjusi Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) darbo intresams nė iš tolo neatstovavo, už ką rinkėjai ją skaudžai nubaudė 1996-aisiais. Artūro Paulausko Naujoji sąjunga 2000-aisias puikiai pasirodė kairiųjų rinkėjų pastangomis ir tuoj pat juos nuvylė, kartu su LDDP laikydamasi neoliberalaus kurso. Algirdas Brazauskas tada atvirai aiškino, kad socialdemokratija tėra viso labo „liberalizmas iki tam tikros ribos”.

Turbūt didžiausias nusivylimas socialinio teisingumo ištroškusių naivesnių piliečių laukė po 2004-ųjų Seimo rinkimų, kuriuos laimėjo ką tik susikūrusi Darbo partija. Skirtumas tarp „darbiečių” rinkiminių šūkių ir to, kas jie iš tiesų buvo, tuomet beveik prilygo dabartinei „valstiečių” veidmainystei. Tačiau „beveik” – nesiskaito: „valstiečiai” „darbiečius” vis dėlto sugebėjo perspjauti. Kodėl?

Todėl, kad Darbo partija 2004-aisiais gavo gerokai mažiau vietų Seime nei pernai gavo LŽVS, taigi neturėjo tiek galimybių ir įtakos. Todėl, kad vyriausybę tada formavo ir didžiąją atsakomybę prisiėmė ne rinkimus laimėję „darbiečiai”, o socialdemokratai su A. Brazausku priešakyje. Maža to, DP 2006-aisiais apskritai buvo išmesta iš vyriausybės ir paskendo juodosios buhalterijos skandale. Tad Viktoro Uspaskicho kairumu patikėję rinkėjai 2008-aisias nebeturėjo tvirtesnio pagrindo bausti Darbo partijos už gražių pažadų neatitikimą valdžios politikai.

Dabar viskas kitaip: atsakomybė už nuviltus rinkėjų lūkesčius akivaizdžiai tenka daugiau socialinio jautrumo bei teisingumo žadėjusiai ir vyriausybę suformavusiai LVŽS. Žmonės šįmet pamatė ir įsitikino, kad naujoji valdžia juos ciniškai mulkina. Liberalus Darbo kodeksas, PVM šildymui lengvatos naikinimas, atostogų karpymas vaikams ir suaugusiesiems – tikrai ne tai, ko pirmiausia tikėtasi iš „valstiečių”.

Dramatiški švietimo ir mokslo bei sveikatos apsaugos ministrų vertinimo pokyčiai į bloga, kaip ir bendras LVŽS bei premjero populiarumo nuosmukis, liudija, kad garsiausiai skelbiamų savo reformų ši valdžia ėmėsi dorai neįvertinusi nei šalies realijų, nei savo galimybių. Akademinė bendruomenė stumiama nuo aukštojo mokslo ir universitetų pertvarkos reikalų, klausomasi ne mokslininkų, bet pramonininkų ir administratorių, o su alkoholio vartojimu kovojama neblaiviais sprendimais.

Partijos reitingų nuosmukis – tik dalis „valstiečius” užgriuvusios problemos. Kita dalis – tai, kad ši padėtis atrodo nebepataisoma. Rinkėjai tikrai lengvai neatleis išdavystės, kaip neatleido jos kitiems politinės kairės apsimetėliams arba nušluotam į istorijos šiukšlyną Tautos prisikėlimo balaganui, žadėjusiam, kad su jais bus linksma, o linksma nebuvo. Rinkėjų lūkesčius išdavę „valstiečiai”, galima sakyti, politiškai nusižudė (tiesa, tvirtindami, kad savižudybė nėra tokia didelė problema, kaip smurtas). Pažadai, kad „pagyvensim ir pamatysim”, jau nebepadės: momentas atsisukti į kairiuosius rinkėjus negrįžtamai praleistas (sėkmės naujajam LSDP vadovui).

Padėti jiems išlikti nenusibaigusia parlamentine partija galėtų – na, nepatikėsite – nebent Ramūnas Karbauskis. Šis politikas bent jau turi politinį stuburą, nuovoką ir pažiūras, kad ir kaip jos dalį žmonių erzintų (ta dalis greičiausiai už jį ir nebalsavo). Jis turi ir realius galios svertus Seime, vadovaudamas LVŽS frakcijai. Ko negalima pasakyti apie svajonių prezidentą S. Skvernelį, kuris tėra pučiamas, kaip per praėjusius rinkimus, arba bliūkštantis, kaip dabar, politinis burbulas. Toks, žinote, ne Žmogus voras, o Žmogus oras.

S. Skvernelis, kitaip nei R. Karbauskis, neturi ištikimos partijos ir negali tvirtai pasiremti frakcija Seime, kuri, tikėtina, juo toliau, juo mažiau bus jam lojali; neturi nei politinių sąjungininkų, kuriais galėtų pasitikėti, nei politinių pažiūrų ir principų, kurie leistų pasitikėti juo. Jis metė policiją dėl politikos, „tvarkiečius” – dėl socdemų, socdemus – dėl „valstiečių”, ir daug kas puikiai supranta, jog mes ir „valstiečius”, ir visus tuos, kurie pasipainios jo kelyje, kad tik išlaikytų vienintelį jam svarbų dalyką – svajonių prezidento S. Skvernelio reitingus.

Pirmaisiais šių metų mėnesiais daug kam atrodė, jog būtent R. Karbauskis yra viešųjų ryšių balastas, traukiantis žemyn visą LVŽS. Šiandien vis geriau matyti, kad didžiąja „valstiečių” problema tampa ne tiek R. Karbauskis, kiek S. Skvernelis. Tai nereiškia, kad R. Karbauskio politinė komunikacija – gera. Tikrai ne. Tačiau iš S. Skvernelio kaip premjero naudos „valstiečiams” – vis mažiau ir mažiau, o štai problemų, susijusių su jo asmeninėmis ambicijomis, daugėja.

Jei, tarkime, socialdemokratai, svarstant ateinančių metų šalies biudžetą, trenks durimis ir pasitrauks iš valdančiosios koalicijos, S. Skverneliui tai per daug nesutrukdys toliau siekti prezidento posto, gal net padės, o štai „valstiečiams” Seime gerokai apsunkins reikalus. R. Karbauskio partija, kalbant politinės rinkodaros vaizdiniais, trenkusių durimis socdemų bus stumiama iš tos teritorijos, kurią ji per rinkimus sėkmingai pasiglemžė iš LSDP. S. Skverneliui tada net nelabai svarbu bus išlikti premjeru. O štai „valstiečiams” bus itin sunku išlaikyti turimą galią ir politinę perspektyvą.

Kita vertus, kol koalicija negriūva, o vienintelė premjero politinė vertybė – reitingai – smunka, jį delegavusiai partijai tai irgi nieko gero nežada. Nes jei klaustume, kuris kuriuo labiau naudojasi – „valstiečiai” S. Skverneliu ar jis – valstiečiais, tai atsakymo toli ieškoti nereiktų. S. Skvernelio populiarumo minusai tampa visos LVŽS minusais. O štai gerasis S. Skvernelio reitingas į LVŽS reitingus, regis, jau nebesikonvertuoja. Ir toli gražu neakivaizdu, kad jam verta siekti prezidento posto kaip „valstiečių” kandidatui. Kam jam tie nebepopuliarūs „valstiečiai”?..