Vladimiras Antonovas: "Nebūsiu atpirkimo ožiu"

Vladimiras Antonovas: "Nebūsiu atpirkimo ožiu"

Anglijos teismo sprendimą išduoti Lietuvai buvusius „Snoro“ banko akcininkus neseniai išgirdęs vienas iš banko savininkų Vladimiras ANTONOVAS išskirtiniame interviu „Respublikai“ prisipažino iki šiol nesuvokiantis, kam reikėjo itin brangiai kainuojančio „Snoro“ nacionalizavimo ir bankroto spektaklio, jei finansinių sunkumų turėjusi valdžia galėjo tiesiog paprašyti banko įsigyti valstybės obligacijų.

- Ko gero, tikėjotės daugiau objektyvumo iš Anglijos teismo, kuris priėmė jums nepalankų sprendimą?

- Sprendimas manęs labai nešokiravo. Pasakysiu tiesiai - taip, posėdžiai, ir uždari, ir vieši, praėjo labai gerai. Ir teisininkai taip vertina. Mums visiems atrodė, kad pavyko įtikinti teisėją, jog ši istorija tamsi ir paslaptinga, viskas padaryta kažkaip, švelniai tariant, keistai. Tačiau teismas į liudininkų ir ekspertų liudijimus reagavo 180 laipsnių tikslumu ir priėmė atitinkamą sprendimą.

Aš, deja, nesu Didžiosios Britanijos pilietis ir neturiu teisės vertinti teisėjo veiksmų. Mes su Raimondu Baranausku turime teisę į apeliaciją ir šia teise pasinaudojome. Paskui žiūrėsime, nes mūsų apeliaciją svarstys teisėjų kolegija, sprendimą priims ne vienas asmuo. Su teismo posėdžių medžiaga bet kas gali susipažinti, todėl išvadas bet kuris sveiko proto žmogus gali pasidaryti pats.

Kodėl toks sprendimas buvo, irgi suprantama - Lietuva yra ES valstybė. Nors teroristo Kembelo kažkodėl Lietuvai neišdavė - esą jam jūsų kalėjime bus blogai, primušti jį gali. O su mums va šitaip...

Ir bendras fonas keistokas - nesuprantu, kodėl vykdoma tokia agresyvi propaganda ir kodėl valdžios atstovai sako, kad nepavyksta su mumis pasikalbėti. Juk viso šio „projekto“ pradžioje mes siūlėme kalbėtis ambasadoje, aptarti, kaip atrodys tyrimo mechanizmas. Visa tai surašyta dokumentuose, bet jokio atgarsio iš Lietuvos valdžios nesulaukėme. Latvijoje elgiamasi visiškai kitaip.

- Kaip kitaip?

- Ten vyksta normalus tyrimas. Aš buvau susitikęs su tyrėjų grupe, jau pavyko įrodyti, kad 100 mln. JAV dolerių niekas nepavogė - jie dingo Investbanke (Inversbanke), juos pavogė visiškai kitas žmogus, yra atliktos visos ekspertizės. Žodžiu, Latvijoje tyrimo procesas vyksta pagal įstatymus - niekas nuo nieko nesislepia, niekas nieko neareštuoja, mano advokatai palaiko kontaktus su tyrėjais ir viskas juda pirmyn. O Lietuva kažkodėl siekia būtinai mus uždaryti į narvą.

Nesuprantu, kodėl jie rašo, kad pasislėpiau Londone. Tai kvailystė, nes aš čia nuo seno gyvenu ir grįžau namo. Jeigu jau iš tiesų mes su R.Baranausku paėmėm tą pusę milijardo, kam reikėjo važiuoti į Europos centrą ir pasiduoti valdžiai? Juk tai absurdas! Aš kuo puikiausiai galėjau važiuoti namo. Rusija savo piliečių neišduoda, o R.Baranauskas ten irgi būtų greitai gavęs politinį prieglobstį.

Dabar esam vadinami sukčiais, ir dar piktybiniais, nors nūsų advokatai Lietuvoje su tyrėjais iš karto susisiekė, bet jokios reakcijos nesulaukėme. Šia prasme šokiravo ir Vestminsterio magistrato teismo sprendimas, nes absoliučiai visos mūsų išvados, įrodymai, liudininkų parodymai liko be dėmesio.

- Klausantis jūsų atrodo, kad susidūrėte su sąmokslu...

- Jeigu sąžiningai, sąmokslu aš netikiu. Bet kai pasižiūri į kitas šalis - Ukrainą, Rusiją, - jos žmonių neišduoda iš principo, netgi tokiais atvejais, kai jie jau pripažinti kaltais. O mums dar net kaltinimai nepareikšti, tik įtarimai. Teisine prasme mes dar net nesame kaltinamieji, tačiau vykdomi agresyvūs veiksmai, kuriais siekiama mus būtinai pasodinti. Kodėl? Gal kad galėtų daryti spaudimą, išgauti kažkokius mūsų parašus? Greitai pamatysim.

Jei valdžia būtų veikusi civilizuotai, radusi banke kažkokių problemų, būtų pasikvietusi pokalbio ir pasakiusi: čia pas jus blogai, dėl to mes štai tuos ir tuos aktyvus paimsime ir parduosime tam, kas mums labiau patinka. Štai dokumentai - pasirašykit ir keliaukit į visas keturias puses. Aš gi ne beprotis, o paprastas tarybinis žmogus. Būčiau viską pasirašęs ir išvažiavęs kitur daryti verslo ir užsidirbti pinigų. Tačiau taip nebuvo.

- Jus privertė išvykti?

- Jie žinojo, kad mūsų su R.Baranausku nėra Lietuvoje. Mes buvome Kijeve, ten turėjome banką, kurį, deja, taip pat pavogė. Tos savaitės, kai buvo sustabdyta „Snoro“ veikla, penktadienį Lietuvos bankas turėjo užregistruoti naują „Snoro“ kapitalą ir apie tai mums pranešė. Tačiau trečiadienį mus netikėtai iškvietė į Lietuvos banko valdybą. Mes prašėme lukterėti keletą valandų, kol parskrisime. Tačiau Vitas Vasiliauskas telefonu R.Baranauskui pareiškė, kad visi sprendimai jau priimti, o mes galime važiuoti arba nevažiuoti - tas pats.

- O gal vykti į Londoną buvo klaidingas sprendimas - davėte pretekstą vadinti jus bėgliais. Gal vis dėlto jums reikėjo už save pakovoti Lietuvoje?

- Manau, kad teisingai padarėme, kad nevažiavome tiesiai į kalėjimą. Mes supratome, kad sukurptas planas gauti iš mūsų reikalingus parašus, o po dviejų trijų dienų intensyvaus spaudimo afekto būsenoje bet ką pasirašysi - ir savo akcijų atsisakysi, ir bet kokių pretenzijų ateityje. Mes gi žinome, kas vyksta kalėjimuose, nors Lietuva ir yra ES dalis.

Visi suprantame, kad tai buvo labiau politizuotas, o ne realus sprendimas. Na, o su teismu nepasiginčysi. Teismas yra teismas - reikės įrodinėti aukštesnėje instancijoje, kad konkretus teisėjas priimdamas sprendimą padarė rimtų klaidų. Tai ir darysime.

- O jums neatrodo, kad jūs jau padaryti atpirkimo ožiais?

- Taip ir yra. Žmonėms kalbama, kad mes su R.Baranausku išvogėme daugiau kaip 400 mln. eurų. Pasitelkime paprasčiausią matematiką ir paskaičiuokime: užgrobimo momentu „Snoras“ buvo dalis didžiulės kompanijos, kuri neabejotinai kainavo daugiau. Tai kam ją reikėjo griauti, naikinti ekonominę jos vertę? Ją reikėjo tvarkingai paimti, kaip Latvija padarė su „Parex“ banku arba kaip šimtus kartų buvo daroma ES arba Rusijoje. Tačiau šiuo atveju kompanija kažkodėl buvo paprasčiausiai sudraskyta į gabalus. Kodėl taip pasielgta, man lieka mįslė iki šiol.

- Ir nekeliate jokios versijos, ar jų yra daugybė?

- Yra... 2011 m. lapkritį „Snoro“ finansinė grupė buvo stambiausia privati grupė Baltijos šalyse, neįskaitant skandinaviškų bankų, nes jie funkcionavo kaip filialai. „Snoro“ grupė kontroliavo reikšmingus žiniasklaidos aktyvus, ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Todėl, matyt, ji kėlė tam tikrą pavojų valdžios atstovams, kurie patys tas grėsmes ir susigalvojo. Gal įžvelgė kokią Kremliaus ranką, nes praktiškai neribotus žiniasklaidos aktyvus valdė rusas, Rusijos pilietis. Mus gi visą laiką gąsdina Kremliaus ranka, kurios niekas iki šiol nematė.

- Kaip Rusijos piliečiui, reideriavimas jums neturėtų būti naujiena, ten užgrobiami ištisi verslai, o jų savininkai arba uždaromi į kalėjimą, arba jiems dar blogiau baigiasi...

- Tai vyksta visame pasaulyje, skirasi tik reiderių išvaizda - vieni vaikšto su sportiniais kostiumais, kiti - su brangiais kaklaraiščiais.

- Su revolveriais arba su kalašnikovais?

- Rusijoje jau seniai tokių dalykų nėra. Ji labiau demonizuojama, negu yra iš tikrųjų. Suprantama, tokia politika. Bet mes tikrai nesirengėme versti valdžios ar ką nors panašaus daryti. Ir daryti įtaką „Lietuvos ryto“ redakcijos pozicijai tikrai niekas niekada nebandė - aš iš tikrųjų manau, kad žurnalistas privalo rašyti taip, kaip galvoja ir aš negaliu jam nurodinėti.

- Bet ten žurnalistai ir be nurodymų žinojo, ką apie jus, savo pagrindinius akcininkus, rašyti, o ką ne... Prabangūs automobiliai „Stiliaus“ žurnale, puošnios bankininkių suknelės - paprastai tai būna užsakomoji žurnalistika.

- Mums nereikėjo nieko ten užsakinėti, nes „Lietuvos rytui“ sumokėjomė 10 metų į priekį, išleisdami kelias dešimtis milijonų už akcijas, kurių be mūsų niekas nenorėjo pirkti. Jei ne mes, jie būtų žlugę. Tiesiog pasigailėjome Vainausko... O dabar patys gailimės.

Daugiau skaitykite dienrašytje "Respublika".

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder