Visi Lietuvos rodikliai tik didėja

Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 18,1 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose - 13,7 proc., kituose miestuose - 25,1 proc.), kaime - 30,6 proc. Palyginti su 2014 m., skurdo rizikos lygis mieste padidėjo 2,1 proc. (penkiuose didžiuosiuose miestuose padidėjo 1,5 proc., kituose miestuose - 3,1 proc.), o kaime - 5,1 proc.

Skurdo rizikos riba 2015 m. buvo 259 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 574 eurai - šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų. Palyginti su 2014 m., dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba padidėjo 7,5 proc.

Skurdo rizikos zonoje dažniausiai atsidūrė vaikai iki 18 metų. Jų skurdo rizikos lygis 2015 m. siekė 28,9 proc. ir, palyginti su 2014 m., padidėjo 5,4 proc. 18-64 metų asmenų skurdo rizikos lygis, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 1,9 proc. ir 2015 m. siekė 19,5 proc. Pajamų tyrimo laikotarpiu (2014 m.) socialinės apsaugos išlaidos šeimai ir vaikams padidėjo labai nedaug. Išaugęs darbo užmokestis ir sumažėjęs nedarbas nulėmė pajamų nelygybės didėjimą ir vaikų bei darbingo amžiaus asmenų skurdo rizikos lygio padidėjimą.

Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis 2014 m., palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 5,2 proc., o minimalios mėnesinės algos padidinimas nuo spalio 1 d. nulėmė jos vidutinio metinio dydžio padidėjimą 3,5 proc. Minimali alga, neturint pajamų iš kitų šaltinių, neapsaugojo dirbančių asmenų nuo skurdo rizikos. Iš minimalios algos atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, disponuojamosios pajamos buvo 12 eurų mažesnės už skurdo rizikos ribą.

65 metų ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygis 2015 m. sudarė 25 proc. ir, palyginti su 2014 m., padidėjo 4,9 proc. Vidutinė senatvės pensija 2014 m. buvo 240,3 euro ir sudarė 92,8 proc. skurdo rizikos ribos. Tai reiškia, kad vieni gyvenantys senatvės pensininkai, gaunantys vidutinę ar netgi šiek tiek didesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsidūrė žemiau skurdo rizikos ribos.

Namų ūkiuose su vaikais skurdo rizikos lygis 2015 m. siekė 23,3 proc. ir, palyginti su 2014 m., padidėjo 3,3 proc. Namų ūkiuose be vaikų skurdo rizikos lygis per metus padidėjo 3,1 proc. ir 2015 m. sudarė 21,3 proc. Pagal namų ūkio sudėtį pasiekti skurdo lygį dažniausiai rizikavo asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (skurdo rizikos lygis - 47,6 proc.) ir vieni gyvenantys asmenys (39,5 proc.).

Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 9,9 proc., tarp bedarbių - 62,3 proc., tarp senatvės pensininkų - 27,6 proc. Palyginti su 2014 m., dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis padidėjo 1,6 proc,, senatvės pensininkų - 5,6 proc., o bedarbių asmenų sumažėjo 0,3 proc.

Skurdo rizikos lygio iki socialinių išmokų ir po jų skirtumas rodo, kokią įtaką mažinant skurdo riziką turi socialinės išmokos. Iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), skurdo rizikos lygis 2015 m. padidėtų iki 28,6 proc. Palyginti su ankstesniais metais, socialinių išmokų įtaka skurdo rizikos lygiui sumažėjo. Socialinės išmokos didžiausią įtaką turėjo namų ūkių su vaikais skurdo rizikos lygiui: atėmus socialines išmokas, šiuose namų ūkiuose skurdo rizikos lygis 2014 m. padidėtų nuo 23,3 iki 30,8 proc., vaikų iki 18 metų - nuo 28,9 iki 37 proc.

Baltijos šalyse 2015 m. skurdo rizikos lygis skyrėsi nedaug. Estijoje skurdo rizikos lygį 2015 m. pasiekė 21,6 proc. gyventojų, Latvijoje - 22,5 proc. Palyginti su 2014 m., Estijoje skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,2 proc., Latvijoje padidėjo 1,3 proc.


Deimantė BUKEIKAITĖ, Lietuvos „Carito“ generalinė direktorė:

- Pernai, palyginti su 2014 metais, skurdo lygis padidėjo, emigracijos mastas taip pat išaugo, o politikai džiaugiasi, jog žmonėms gyvenimas gerėja, nes auga ekonomika ir užsienio investicijos. Kodėl vieni skaičiai eina sau, o kiti sau?

- Ekonomikos augimas paliečia tik labai mažą mūsų visuomenės dalį, kitas dalykas, ekonomikos augimas tiesiogiai nepaliečia ir stipriai nepakeičia minimalias pajamas gaunančių piliečių gyvenimo. Situacija tokia todėl, kad ekonominiai ir socialiniai tikslai bei planuojamos priemonės eina atskirai. Kad tie skaičiai „neitų atskirai“, reikalingas sąžiningas situacijos įvertinimas ir realus socialinių tikslų integravimas į ekonominių prioritetų nustatymą bei įgyvendinimą. Vadinasi, ekonomikos augimas turi būti susietas su papildomų darbo vietų kūrimu, kad galėtų darbintis skurdžiai gyvenantys žmonės.

- Kokia tikroji skurdo augimo priežastis?

- Mes, turėdami nemažos patirties teikiant pagalbą žmonėms, manome, jog pagrindinė problema ta, kad mūsų šaliai niekaip nepavyksta pasiekti, jog žmonės iš savo oficialaus darbo atlygio galėtų oriai pragyventi. Ekonomikos augimas suponuoja minimalios algos augimą, tačiau dabar minimali alga neturint kitų pajamų neapsaugo dirbančio žmogaus nuo skurdo rizikos. Atskaičius iš minimalios algos įvairius mokesčius, socialinio draudimo įmokas, pajamos, kuriomis žmogus disponuoja, yra 12 eurų mažesnės už skurdo rizikos ribą. Net tie žmonės, kurie gauna truputį daugiau už minimalią algą, irgi skursta. Kol taip bus, ekonominiai ir socialiniai skaičiai eis kiekvienas sau.

Ilgalaikio skurdo problemos tikrai neišspręsime vien socialinės pašalpos sistemos tobulinimu.

- Ką daryti, kad skurdas sumažėtų?

- Nėra paprasto atsakymo arba taikytinos vienos metodikos sprendžiant problemą. Manome, kad vienas iš svarbiausių komponentų yra pačių skurstančiųjų aktyvinimas gyventi savarankiškai. Kartu su mokslininkais, nevyriausybinėmis organizacijomis yra dirbama šiuo klausimu. „Carito“ iniciatyva buvo atliktas sisteminis skurdo tyrimas, kad į skurdo problemą mūsų šalyje būtų pasižiūrėta iš vargstančiųjų perspektyvos. Tai patys skurstantieji ne pašalpų didinimą akcentuoja, o sako, kad darbo vietos išspręstų jų šeimos materialinį skurdą.

Skurdas - ne tik vargstančio žmogaus bėda, tai visos visuomenės problema. Politikai nenoriai kalba apie nepopuliarius dalykus, tačiau reikia įvardyti sau, kad situacija mūsų šalyje tikrai yra nepavydėtina, skurstančiųjų nemažėja.

- Koks realus skurdo mastas, ne tas, kurį pateikia Statistikos departamentas?

- Remiantis „Carito“ užsakymu atliktu tyrimu ir mokslininkų pateiktomis įžvalgomis, svarbu pažymėti, kad jeigu tik yra galimybė prieiti prie įvairių duomenų, matuojant skurdą tikslinga naudoti tiek santykinio, tiek absoliutaus skurdo ribas. Santykinis parodytų, kokia mūsų gyventojų dalis negali pasiekti minimalaus pragyvenimo lygio pagrindų ir patenkinti asmeninių poreikių, o absoliutus - kiek yra žmonių, kurių gyvenimo lygis žemesnis nei vidutinis pragyvenimo lygis.

- Ar normalu, kai grįžę į Lietuvą piliečiai apsisukę vėl emigruoja, nes net dirbdami negali išlaikyti savo šeimos?

- Viena valstybė ar institucijos, teikiančios įvairią pagalbą, atskirai negali užtikrinti tokio pragyvenimo lygio mūsų valstybėje, koks yra orus. Vėlgi, o koks atlyginimas yra orus? Mūsų šalyje nėra tokių skaičiavimų.

Yra pajamų nelygybė. Pas mus yra didžiulis atotrūkis tarp turtingiausios ir skurdžiausios visuomenės dalies, ir tam įtakos turi ekonominis augimas. Kad atotrūkis mažėtų, pelno sektorius savanoriškai ir lygiavertiškai turi dalyvauti kuriant ir įgyvendinant skurdo mažinimo priemones.

- Matome emigracijos augimą, tačiau perspektyva gali būti liūdnesnė. Daugelis dar vidurinėje besimokančių paauglių jau kalba apie emigraciją ir darbą svetur.

- Jaunas žmogus, kuris galvoja tik apie pinigus ir tai, kad jo gyvenimo kokybė priklausys tik nuo turimų pinigų kiekio, - tai jau dvasinio skurdo rodiklis. Tokiu atveju trūksta žmonėms suvokimo, kad ne vien pinigai yra laimė. Dvasinio skurdo apraiškų Lietuvoje taip pat nemažai, nes žmonės, ypač vaikai, augdami socialinių įgūdžių stokojančioje aplinkoje, kur nediegiamos vertybės, orientuojasi į išgyvenimą čia ir dabar. Todėl ir atsiranda tas požiūris, kad negyvensiu Lietuvoje, nieko neturime, išvažiuosiu, tai bent užsidirbsiu.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"