Vietoje pilkos Lietuvos - šiltų kraštų egzotika

Profesija

Beveik metai laiko saulėtoje šalyje, egzotiškos išvykos į ypatingo grožio vietas, pamirštas silkės ir kiaulienos patiekalų skonis bei nepagydoma alergija šalčiui - tokia lietuvių gidų, dirbančių kurortinėse šalyse, kasdienybė.

Ketverius metus taip gyvenęs tarptautinio kelionių organizatoriaus "Tez Tour" gidas Gediminas Kerys darbą Turkijos, Egipto, Tuniso ar Kipro kurortuose vis dėlto iškeitė į tėčio ir vyro pareigas Lietuvoje.

"Būti gidu ten - ne profesija, o gyvenimo būdas. Aštuoni mėnesiai saulės, šypsenų ir geros nuotaikos kompensuoja nuovargį ir įtampą, kuri dirbant su poilsiaujančiais turistais - neišvengiama", - nostalgijos buvusiam darbui neslepia Gediminas.

Anot jo, ši profesija lietuvaičius taip užvaldo, kad pilkas ir tamsus gimtinės klimatas nevilioja net sapnuose, tačiau dauguma gidų karšta Egipto ar Tuniso saule vis dėlto mėgaujasi ne ilgiau nei keletą metų.

"Šeima", - šypsodamasis trumpai tarsteli Gediminas. Tai - bene vienintelė ir pagrindinė priežastis, parviliojanti gidus namo iš egzotiškų kraštų.

Turistai to nežino

Tie, kuriems teko ilsėtis prie Viduržemio jūros ir pasirinktuose kurortuose keliauti į ekskursijas, žino, jog kelionių organizatoriai turistų nepalieka žioplinėti vienų. Jais rūpinasi kompanijos atstovai - gidai, dirbantys visas 24 paros valandas.

Kiekvienas iš jų dažniausiai pasirinktoje, o ne paskirtoje šalyje praleidžia visą sezoną - apie pusmetį ar net 8 mėnesius. Šių gidų žinios turistams - tikras lobynas, nes apie kai kurių šiltų kraštų subtilybes nerašoma jokiuose leidiniuose.

"Į Turkiją atvykusius naujokus, ypač moteris, iškart perspėjame nedemonstruoti daug nuogo kūno ir neperlenkti lazdos vartojant alkoholį. Vyrai musulmoniškose šalyse - visateisiai, lyg dievai, todėl itin atsipalaidavusių poilsiautojų elgesį ir vertina lyg tam tikrą ženklą", - apie vieną iš nerašytų taisyklių kalbėjo Gediminas.

Gediminą iš šiltų kraštų į šaltą Lietuvą parviliojo šeima

Nuo gidų kurortinių šalių gyventojai neslepia ir požiūrio į skirtingų šalių poilsiautojus. Pavyzdžiui, turkai nemėgsta rusų. Visuomet stengiasi juos išsunkti iki paskutinio lašo, tiksliau, apgauti, išvilioti kuo daugiau pinigų. O štai anglus ir vokiečius - gerbia. Lietuviai šioje skalėje yra per vidurį - turkai vertina mūsų gebėjimą derėtis ir pirkti saikingai.

"Jie netgi žino, kad Lietuvoje gyvena suvalkiečiai, su kuriais derėtis - vienas malonumas. Rusai perka daug ir bet ką be ilgų kalbų, todėl dar ir dėl to pietiečiams neįtinka. Jie vertina procesą, o ne rezultatą. Savo įvaizdį lietuvaičiai galutinai pataisytų, jeigu mažiau svaigintųsi. Turkus šokiruoja agresyvus prisigėrusių turistų elgesys, kai kurie mūsiškiai vis dar perlenkia lazdą", - įspūdžiais dalijosi G. Kerys.

Gidų neapgauna vietinių šypsenos ir aptarnaujančio personalo paslaugumas. Jie žino, kad toks pietiečių elgesys yra perkamas.

"Taip, jie profesionalai - vaidina puikiai, bet tik todėl, jog gyvena iš turizmo. Malonaus elgesio priežastis tikrai ne tautų papročiai ir tradicijos. Nuoširdžiai jums šypsosis tik kalnuotų kaimelių gyventojai, kurie kitų kraštų žmones mato retai ir yra nesugadinti santykių "perku-parduodu", - atskleidė Gediminas.

Įpročiai ir ligos

Tapti gidu ir dirbti kurortuose neužtenka profesinių žinių ar užsienio kalbų mokėjimo. Svarbiausia savybė - komunikabilumas. Pagrindinis gidų darbas - anaiptol ne ekskursijų vedimas, bet nuolatinis bendravimas su turistais ir vietiniais, konfliktinių situacijų sprendimas ir psichologinės žinios.

Visa tai patikrina ir įvertina keliones organizuojančių kompanijų atrankų specialistai.

Mobiliojo ryšio bendrovėje dirbusiam Gediminui pabodo spoksoti į kompiuterio monitorių.

"Darbas arba limpa, arba ne. Visada mėgau keliauti, praėjau atranką ir supratau, jog radau tai, kas limpa", - pradžią prisiminė Gediminas. Ketveri darbo metai neištrynė iš atminties krepšinio ir alaus skonio, tačiau mitybos įpročiai pasikeitė.

Anksčiau spjaudęsis nuo aštraus maisto, dabar Gediminas kitokio ir nebevalgo - prie "ugninių" prieskonių priprato darbe. Pietiečiai kitokio negamina.

Beje, darbas karšto klimato juostoje "apdovanojo" lietuvį nemalonia staigmena. Gediminas, kaip ir kai kurie grįžę gidai, tapo alergiškas šalčiui.

"Nepagydoma liga - tik pašąla, ir akys pradeda ašaroti, teka nosis, o čiaudau beveik be pertraukų", - prisipažino.

Pirmos savaitės Lietuvoje grįžtantiems atostogauti arba gyventi gidams prabėga lovose. Peršalimo ligomis suserga kone kiekvienas - tokia organizmo reakcija į klimato kaitą.

Merginos "nuteka"

Vis dėlto gido profesiją dažniausiai renkasi merginos - jų kurortuose dirba arti 80 proc. Ne išimtis ir gidų santuokos su vietiniais. Tiesa, musulmoniškuose kurortuose antrąsias puses dažniausiai susiranda dailiosios lyties atstovės. Lietuvio ir musulmonės sąjunga - itin retas reiškinys.

Gimtųjų platumų lietuvaičiai nepasiilgsta, tačiau braukia ašaras žvelgdami į čia likusių artimųjų, ypač savo kūdikių nuotraukas.

Pirmaisiais metais mūsų gidai kurortuose mokosi gyventi be kiaulienos, kurios musulmonai nevalgo, o per palydovines televizijas stebintys krepšinio varžybas jie užsigeria iš Lietuvos atsiųstu alumi. Maisto produktų ir šio gėrimo siuntinukai - labiausiai laukiamos dovanos.

Ketveri metai, prabėgę Graikijos, Turkijos, Tuniso arba Egipto viešbučiuose neužčiaupiant burnos bendraujant su turistais, - pagarbos vertas laikotarpis. Tačiau kad ir koks mielas būtų gyvenimo būdu tapęs darbas, jo, kaip ir nerūpestingos jaunystės, gidams tenka atsisakyti. Dažniausia priežastis - kūdikio gimimas arba šeimos sukūrimas.

Patrauklus atlyginimas

Kelionių kompanijoms nuostolinga kartu su darbuotojais į užsienį komandiruoti ir jų šeimas, jos lieka laukti sezono pabaigos Lietuvoje. Vos keli mėnesiai atostogų gimtinėje prabėga akimirksniu. Artimieji retai toleruoja šią profesiją ir tuomet tenka rinktis.

Anot Gedimino, kuris dabar jau atrenka kelionių organizatoriui gidus, ši profesija žavi ne tik galimybe nemokamai keliauti, bet ir patraukliu atlyginimu.

"Jeigu vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuvoje įvardytume 2000 litų sumą, tai gidai gauna 20 proc. didesnį atlyginimą. Gyvenimas viešbutyje, maistas ir telefono pokalbiai darbo reikalais gidams nekainuoja nieko. Negyvename nuo algos iki algos taupydami. Užtekdavo ir pramogoms ir drabužiams", - neslėpė G. Kerys.

Arbatpinigiais turistai ekskursijų ir kelionių vadovų nelepina. Per keletą darbo metų Gediminas jų gavo vos du kartus.

"Lietuviai mano, kad už viską jau susimokėjo pirkdami kelionę, tačiau arbatpinigių kažkodėl palieka visiems, išskyrus mus", - šypsosi vyriškis.

Nepaisant to, mieliausiais poilsiautojais jis vis tiek vadina tautiečius. Rusai įsitikinę, kad visas pasaulis turėtų pulti jiems po kojomis ir mokytis jų kalbą. Latviai ir estai gidų informaciją sugeba išgirsti tik tada, kai šie kalba lėtai.

Vis tik yra tokių, kuriems pavyksta išsaugoti šeimą ir darbą, pokalbiui baigiantis sako Gediminas. Tiesa, ir vėl dažniausiai pasiseka merginoms. Nutekėjusios į Graikiją ar kokią kitą šalį, jos apsigyvena ten visam laikui, o atėjus naujam vasaros sezonui vėl skuba į oro uostus pasitikti poilsiautojų.

Vaida JUTKONĖ