Vidinio pasipriešinimo išnykimui tvirtovė

"Tampa daugiau asmenine švente"

Arvydas JUOZAITIS, filosofas, rašytojas publicistas
Didžiausia Vasario 16-osios reikšmė buvo jaučiama iki 1990 metų, po to viskas pasikeitė. Dabar šią šventę sparčiai norima užgožti Kovo 11-ąja. Pastaroji šventė, ko negalėjome išsyk numatyti, ima simbolizuoti tarnystę Europos Sąjungai.
Sunku būtų keliais žodžiais nusakyti, ką man asmeniškai reiškia Vasario 16-oji. Tai ir vaikystė, ir paauglystė. Sąsiuvinyje spalvinama Trispalvė tiek namuose, tiek viešai. Tėvų patriotinis ugdymas taip pat buvo paremtas Vasario 16-osios išaukštinimu. Pamenu, aš klausdavau mamos, kas bus, jei atgausime nepriklausomybę, kuri data tuomet bus svarbiausia, ar išliks Vasario 16-oji? Mama man visuomet atsakydavo: "Net neabejok."
Dabar ši šventė tampa daugiau asmenine, ją tikrai nuoširdžiau žmonės pamini šeimose negu viešai. Manau, kad šitaip ir reikia dabar švęsti. Žinoma, būtina ir Trispalvę iškelti, galbūt nueiti uždegti žvakelę ant patriarchų kapų. Kaip kas gali. Nes valdiška pompastika, kuri dabar diegiama, primena standartą. Valdžia, kaip visada, sako reikšmingas kalbas. Vis dėlto Vasario 16-oji buvo ir lieka mūsų vidinio pasipriešinimo išnykimui ir mus spaudžiančiam pasauliui tvirtove. Todėl tauta vis labiau tyli. Tas tylėjimas būtinas.

"Trispalvė savyje"

Steponas JANUŠKA, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros dėstytojas, docentas
Galima sakyti, kad Vasario 16-oji yra naujausios Lietuvos istorijos, kaip valstybės, atskaitos taškas. Taigi šios šventės svarba yra absoliuti. Jei ne ši diena - galbūt iki šiol būtume kitos valstybės sudėtyje ir galbūt būtume išlikę tik kaip lietuvių gentis.
Mano asmeninė šios šventės patirtis nėra labai gili, nes esu sovietinis vaikas. Vaikystėje apie šią datą buvo šnabždama tik puse lūpų, daugybė dalykų buvo nežinoma, sunkiai suprantama. Tokia tuomet buvo aplinka. Bet kai laikai pasikeitė ir informacija jau buvo pasiekiama, buvau jos ištroškęs ir gaudžiau kiekvieną žodį, nes viduje jaučiausi tikras Lietuvos pilietis. Trispalvė tuomet tapo tarsi geros nuotaikos išdava.
Pamenu, kai pirmą kartą sužinojome, kad Lietuva sovietinę vėliavą pakeitė į Trispalvę, su grupe gastroliavome Kuboje. Kartu su mumis buvo ir atstovų iš Maskvos. Tad ne tik rusams, bet ir kubiečiams turėjome ilgai aiškintis, kodėl lietuviai sugalvojo susigrąžinti savo nacionalinę vėliavą. Jie tuomet nelabai mus suprato ir žiūrėjo įtariai, o mes buvome apimti euforijos.
Manau, kad šią šventę galima švęsti įvairiai. Žinoma, valstybė turėtų formuoti tam tikras Vasario 16-osios šventimo tradicijas. Jei tai bus tik paprastas sausas minėjimas, prie kurių esame įpratę ir kratomės, ypač tie, kurie esame išgyvenę sovietinę propagandą, tuomet nėra lengva žmones įpratinti švęsti. Reikia ieškoti naujų formų. Bet čia - valstybės užduotis. Ji turi ugdyti patriotiškumą, ugdyti savimonę, kodėl mes gyvename šitoje vietoje ir po šita vėliava.
O kiekvienas žmogus asmeniškai turėtų savyje turėti Trispalvę. Tai, kaip jis šią šventę švęs, neturėtų priklausyti nuo šiandieninės situacijos valstybėje. Nesvarbu, kas sėdi valdžioje, kokia partija laimėjo ir kas yra prezidentas. Tikras patriotas myli savo tėvynę, nepriklausomai nuo to, kokia yra valdžia.

"Asmeninės laisvės diena"

Dainius KEPENIS, Palangos sveikatingumo mokyklos direktorius:
Aš prisimenu Vasario 16-ąją dar tuo metu, kai apie ją buvo draudžiama kalbėti. Nepaisant to, būdami mokiniai vis tiek bandydavome Trispalvę nusipiešti, parašinėti ir šitaip valdžią paerzinti. Tačiau šalia mokyklos, kitoje gatvės pusėje, buvo įsikūręs "saugumas", tad ne vienas klasiokas dėl to nukentėjo ir iš mokyklos buvo pašalintas.
O dabar yra du žodžiai: "laisvas" ir "pasileidęs". Jei kalinys lipa per tvorą ir jam pakanka jėgų ją perlipti, jis tampa laisvas, o jei pasileidžia - nudrimba atgal. Taip ir mūsų laisvoje Lietuvoje reikėtų žiūrėti, kiek yra laisvų, o kiek pasileidusių.
Aš matau daugybę žmonių, vergaujančių savo ydoms. Tokiems žmonėms patinka vergauti ir visose kitose srityse. Juk ir senais laikais patriotai buvo išskirtiniai. Jie negerdavo, nerūkydavo, sveikai gyvendavo. Juk jeigu žmogus pasiduoda savo ydoms, tuomet degraduoja ir jo profesinė veikla. O kai žmogus nebeturi savo vietos, tuomet jam lieka tik keikti valdžią. Todėl aš raginčiau visus lietuvius išsilaisvinti iš savo ydų, apatinių norų ir savo dvasią pakelti aukščiau. Tuomet ir gyvensime laisvai. Tačiau reikia pradėti nuo tikrojo išsilaisvinimo.
Sveikuoliai Vasario 16-ąją švenčia išvakarėse lįsdami į ledinę jūrą ir giedodami himną. Tai - išsilaisvinimas iš savo baimių. Linkiu, kad Vasario 16-oji visiems būtų asmeninės laisvės diena.

"Reikia legendų apie žmones, kūrusius mūsų valstybę"

Virginija KOCHANSKYTĖ, aktorė ir poezijos skaitovė
Kas yra Vasario 16-oji, žinome, bet man atrodo, kad daugelis nežino, kas tą datą sukūrė, nežino tų asmenybių, kuriems turime būti dėkingi. Manau, kad kiekvieną Vasario 16-osios šventę būtų galima pasitikti su gražiu filmu ar knyga apie tuos žmones. Reikia kurti mitus, legendas apie žmones, kurie kūrė mūsų valstybę.
Mane visada nuliūdina, kai valstybinių švenčių metu per garsiakalbį transliuojamas Lietuvos himno įrašas ir tik dalis susirinkusiųjų jį gieda kartu. Kiti tiesiog stovi ir klausosi. O juk kiek daug gražių jausmų galėtume patirti bendrai giedodami tautinę giesmę arba "Lietuva brangi". Jei nuo mažų dienų savo bendruomenėje - darželyje, klasėje, šeimoje - giedosi šias dvi giesmes, tai paskui gyvenime pakaks išgirsti tik šių giesmių motyvą ir verksi iš susijaudinimo.
Trūksta mūsų šventėse bendruomeniškumo, kad visi kartu norėtų išeiti į aikštes, gatves. Ruošimasis tokioms šventėms, bendra kūryba taip pat sujungia. Aš esu už atvirus renginius visiems, o ne už uždarus paminėjimus filharmonijose.