Važiuojam į Luokę!.

Telšių rajonas žymus ne vien garsiuoju Tadu Blinda. Jau daugiau kaip šimtas metų lietuvaičiai ratuoti ir pėsti keliauja į mažą miestelį Luokę - čia rengiami vieninteliai Lietuvoje jomarkai.

Gyvulių paradas

Luokėje kas savaitę rengiami įvairūs jomarkai: mažieji, didieji ir kt. Dauguma miestelio gyventojų mena senus laikus. Tuomet, artėjant jomarkui, sujusdavo visas kaimas. Kas ruošdavosi parduoti gyvulį, kas skaičiuodavo pinigėlius ir planuodavo įsigyti kokį gyvulį.
Bet smagiausia, anot luokiškių, būdavo laukti čigonų pasirodymo. Prieš didįjį jomarką nuvilnija Luokėje gandai, jog miestelin atvažiavo čigonai. Jie - pagrindiniai jomarkų dalyviai, arklių pardavėjai arba pirkėjai.
Seniau jomarkai būdavo rengiami miestelio centre, aikštėje. Atvykdavo ne vien vyrai, juos lydėdavo ir moterys bei vaikai. Dauguma miestelėnų bėgdavo pasmalsauti, nes ši tauta garsėjo įspūdingomis karietomis, puošniais drabužiais. Tačiau, atvykus klajokliams, namų durys ir tvartai būdavo užrakinami. Po čigonų viešnagės dažnam dingdavo ne tik namų apyvokos daiktų, bet ir gyvulių.
Senieji gyventojai nesipiktina čigonais, dauguma pasakoja, jog ši tauta turi ir savo garbės kodeksą: apsigyvenę pas šeimą niekada nepaims net degtuko.

Pagrindinė prekė - arkliai

Praėjusį sekmadienį jau nuo Plungės kelyje buvo galima sutikti automobilių su priekabomis, kuriose buvo vežami arkliai. Pro šalį prajodavo ir čigoniukai, skubantys parduoti savo lobį.
Atvykus į jomarką, pliaupė lietus. Tačiau kaimiečių oras negąsdino. Jau nuo ankstyvo ryto vyko prekyba. Didžiausia pasiūla - nuostabūs arkliai. Tik kur ne kur buvo galima išvysti karvę, veršiuką, kiaulę ir mažyčius ožiukus. Ponia Irena, apsikabinusi mažyčius ožiukus ir jų mamą, siūlė juos visus tris pirkti tik už 100 Lt. Truputį daugiau kainavo jaunas veršiukas.
Brangiausias jomarko pirkinys - arklys - kainavo apie 3000 Lt. O kaip nustatyti, kad šis gyvulys sveikas, nes pinigai išties nėra maži. Jomarko prekeiviai vienu balsu tvirtino: niekas geriau apie arklius neišmano kaip čigonai.
Šios tautos atstovų jomarke išties būta nemažai. Jie būriavosi draugėn, sava kalba tarėsi, kūrė planus. Keli užkalbinti pasipiktino ir nebendravo su mumis, atvykėliais iš miesto. Tačiau netrukus pavyko pasikalbinti čigonų baroną, kuris atsakinėjo į klausimus.

Čigonai - jomarkų favoritai

Anot čigono Kolios, labai smagu, jog rengiami tokie jomarkai. "Nežinau, kaip mes be jų išsiverstumėme. Tik čia pelningai galima parduoti arklį. Anksčiau būdavo smagiau, daugiau mūsų suvažiuodavo, būdavo galima derėtis, susipažinti, pabendrauti. Dabar tik atleki, parduodi arba nusiperki, ir atgalios, namo.
Nelabai įsivaizduoju, kaip lietuviai nusiperka arklį, juk reikia viską apie jį išmanyti. Tik mes galime pasakyti, kiek arkliui metų, kokia jo sveikata, ar ilgai trauks. Čigonai gimę su arkliu, jis mūsų ištikimiausias draugas. Bet apmaudu, jog mūsų vaikai vis mažiau linkę bendrauti su arkliais. Ateis toks laikas, kai nebegalėsime pasigirti išmaną apie arklius. Mūsų jaunimas dabar labiau linkęs mokytis, o ne arklius auginti. Tačiau mokyklose iš jų šaiposi, saugosi, jog neapvogtų. Nesame mes tokie, tai daugiau kalbos, jog čigonai iš vagysčių gyvena.
Bet neslėpsiu, yra ir vagių. Dažniausiai, žinoma, vagia arklius. O kaip išgyventi čigonui su gausia šeima? Pavagi arklį, parduodi, ir visi pinigai tavo. O jeigu perki, parduodant pelno lieka daugiausia trys šimtai, o kartais tik penkiasdešimt litų."
Luokės jomarke geriausiai arklių prekyboje ir sekėsi čigonams. Jie meistriškai moka pražiodinti gyvulį, priversti joti grakščia ristele. Kaimo žmonės džiaugėsi nusipirkę jaunučių veršiukų, sakė, jog pelninga juos auginti.
Intensyvi prekyba vyko apie porą valandų. Dešimtą ryto jomarko aikštė jau tuštėjo. Besišypsančių veidų netrūko: vieni pelningai pardavė, kiti pigiai nusipirko. Tik čigonai nesišypsojo: vienas jų nepasitaręs pusvelčiui atidavė grynaveislį žirgą. Kliuvo jam nuo genties, teks apsimokėti. Tačiau Kolia mums šypsodamasis sakė: "Nieko, išsisuks, pavogs, parduos ir grąžins skolą. Čigonai moka išsisukti, juk mes tokie gimę..."