Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas - svarbiausias XX amžiaus Lietuvos valstybės dokumentas

„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai....... vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Už nutarimą, nuo to laiko vadintą Lietuvos Nepriklausomybės Aktu, 1918 m. vasario 16 d. 12 val. 30 min. balsuoja visi 20 Lietuvos Tarybos narių.

Pirmasis po nutarimo tekstu pasirašyti paprašomas J.Basanavičius. Visi kiti Lietuvos Tarybos nariai nutarimą pasirašo alfabetine pirmosios pavardžių raidės tvarka. Lietuvos valstybingumo atkūrimas Pirmojo pasaulinio karo nuniokotoje šalyje buvo tikras tautos žygdarbis, o Nepriklausomybės Aktas - ilgamečio Lietuvos žmonių siekio gyventi nepriklausomoje ir demokratinėje valstybėje išraiška.

* * *

Vasario 16-osios Akto signataras Steponas Kairys savo straipsnyje „Nepriklausomybės Akto išvakarėse“ (Kultūra, 1938 Nr.2 p.88) rašė: „Vienas iš vokiečių okupacinės valdžios atstovų Lietuvoje, sužinojęs apie priimtą Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą, piktai ir su apmaudu Lietuvos Tarybos adresu ištarė: „Freche Bande“ („akiplėšų gauja“, vok.)“.

Taip, anų dienų sąlygomis šis Tarybos žengtas žingsnis kaizerinės valdžios atstovams iš tikrųjų buvo nelauktas ir atrodė akiplėšiškas. Iš kurgi atsirado toji „akiplėšų“ Taryba, kas buvo jos nariai ir kaip veikė ši institucija?

Lietuvos Taryba buvo išrinkta 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje. Ją sudarė 20 įvairaus amžiaus socialinės padėties, skirtingų profesijų bei politinių pažiūrų žmonės. Tarp jų buvo 8 teisininkai (Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas, tuomet dar teisės studentas, Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Stanislovas Narutavičius, Antanas Smetona, Jokūbas Šernas, Jonas Vileišis), 4 kunigai (Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys), 3 agronomai (Donatas Malinauskas, Jonas Smilgevičius, Aleksandras Stulginskis), 2 finansininkai (Jurgis Šaulys, Jonas Vailokaitis), po vieną gydytoją (Jonas Basanavičius), spaustuvininką (Saliamonas Banaitis), inžinierių (Steponas Kairys). Išrinkimo metu vyriausias amžiumi buvo Jonas Basanavičius - 66-erių, jauniausias - Kazys Bizauskas - 25-erių. Bendras signatarų amžiaus vidurkis - 39 metai. Aštuoni Tarybos nariai išrinkimo momentu priklausė Krikščionių demokratų partijai, du buvo tautininkai, du - socialdemokratai ir vienas iš liaudininkų partijos. Kiti septyni buvo nepartiniai. Tokia Lietuvos Tarybos sudėtis buvo iki 1918 m. liepos 13 d.

* * *

Aleksandras Stulginskis, Lietuvos Respublikos prezidentas (1922; 1923-1926) savo kalboje Šiauliuose 1940 m. vasario 16 d. sakė: „Nepriklausomybės Aktas - tai ryškiausias tautos vieningumo simbolis <...>. To Akto sudarymo savybės - tai savotiška tautos evangelija, kuri nesensta ir visuomet yra aktuali, nes mūsų tautai, užimančiai ypatingą geografinę padėtį, visuomet teko ir teks kovoti, budėti dėl savo gyvybės išlaikymo, dėl savo nepriklausomybės saugumo. Tų kovų pasisekimą gali laiduoti tik visos tautos vieningumas, koksai jis buvo pasireiškęs paskelbiant Vasario 16-osios Aktą“.

* * *

Istorikas Antanas Šenavičius savo straipsnyje „Lietuvos Nepriklausomybės Akto teisinė prigimtis ir konstitucinė reikšmė“ (Istorija, t.40, Vilnius, 1999) rašė: „Vasario 16-osios Aktas yra pats svarbiausias Lietuvos nepriklausomos valstybės konstitucinio steigimo dokumentas. Jis tapo kelių lietuvių kartų kovos dėl nepriklausomybės ir savo valstybės sukūrimo simboliu... Vasario 16-oji - tai ne vien mitingų ir gėlių padėjimo diena. Tai - paminklas, rodantis mūsų tautos praeitį ir ateitį, rezultatus, kurių buvo pasiekta su dideliu pasiaukojimu ir atsidavimu. Vasario 16-ajai tenka visų Lietuvos valstybingumo datų viršūnės vaidmuo. Atkurtosios valstybės pagrindiniai tikslai - burti visus lietuvius į vieną valstybinį vienetą, vartoti lietuvių kalbą kaip vienintelę oficialią valstybės kalbą, intensyviai kurti vertybes, siekiant išugdyti lietuvišką kultūrą, ir sudaryti piliečiams sąlygas save geriau realizuoti. Nepriklausomybės Akte, kaip konstitucinės reikšmės dokumente, ryškus pagrindinis tikslas - sukurti Lietuvos valstybę, tobulinti jos veikimą ir užtikrinti jos tęstinumą bei ateitį...“

* * *

Istorikas Antanas Tyla („Voruta“, 1997, 03, Nr.9) rašė: „Šis 20 Tarybos narių pasirašytas aktas visam laikui tapo tautos ir valstybės manifestu... Politinė ir moralinė Vasario 16-osios Akto prasmė yra mums skirta pareiga ir prievolė saugoti valstybę ir jos nepriklausomybę. Ji yra vienintelis garantas išsaugoti mūsų tautinį identitetą, kalbą, apginti lietuvių tautą nuo fizinio ir dvasinio naikinimo, išsaugoti jos genofondą ir intelektualinį potencialą.

Istorikas Antanas Tyla („Voruta“, 1994, 03, Nr.9) rašė: „Prasminga ir kultūrinė Vasario 16-osios akto reikšmė. Pirmą kartą po 600 metų lietuvių kalba tapo valstybine, o lietuvių tauta atgavo galimybę ir teisę laisvai plėtoti jai priimtiną kultūrą visomis šios gyvenimo srities kryptimis... Buvo sukurta lietuviška švietimo sistema, įvestas privalomas pradinis mokslas, įkurtos aukštosios mokyklos - Vytauto Didžiojo universitetas, Žemės Ūkio akademija, Veterinarijos akademija, vėliau Vilniaus universitetas ir kt. Lietuvoje išaugo daugiaspektrė inteligentija, kuri plėtojo įvairias kultūrinio gyvenimo sritis.

Vasario 16-osios Aktu sukurtoji Lietuvos valstybė buvo mūsų teisinis, politinis ir moralinis argumentas 1990 m. kovo 11-osios aktui. Šiame akte akcentuojama, kad „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas“. Vasario 16-osios Akto įgyvendinimas ir jo nuostatų atkūrimas pareikalavo iš mūsų tautos nepaprastai daug jėgų ir aukų. Todėl dabar kiekvieno piliečio pareiga saugoti, kad valstybė būtų tomis nuostatomis ištikimų ir atsidavusių žmonių rankose, o kiekvienas pilietis sąžiningai atliktų savo kasdienes pareigas“.

* * *

Vytautas Radžvilas straipsnyje „Tylioji tautos šventė“ („Mūsų žodis“, 1991, Nr.2, p.2-3) rašo: „1918 m. vasario 16-oji yra viena iš tų Lietuvos istorijos datų, kurias dar taip neseniai stengėsi ištrinti iš mūsų atminties. Tačiau visi Tėvynės likimui neabejingi žmonės niekada nepamiršo, jog tą dieną Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratinę valstybę. Karštligiškos pastangos aptaškyti šią dieną melo ir nepelnytos paniekos purvu nieko nedavė. Net ir sunkiausiais metais ji buvo ir liko tylioji tautos šventė, grąžinanti lietuvį prie jo istorijos ir tikrumo šaltinių... Okupacijos ir vergovės naktį ji simbolizavo prarastos laisvės ilgesį ir žmoniškesnio gyvenimo viltį... Nebūdama laisva, tauta gali turėti daug ką, bet ji neturi svarbiausio dalyko - ateities. Todėl kad ir kokia reikšminga yra Kovo 11-oji, Vasario 16-oji vis vien liks lietuvių tautos gyvenimo kelrodė žvaigždė. Kovo 11-oji tik pakeitė ankstesniąją Vasario 16-osios prasmę...

Daugiau nei po šimto niūrios vergovės metų 1918 m. vasario 16-oji padarė stebuklą. Ji prikėlė naujam gyvenimui istorijos užmarštin grimztančią ir, kaip daugeliui atrodė, negrįžtamai mirti pasmerktą tautą. Per nepaprastai trumpą laiką atgautas laisvės jausmas leido daugybei žmonių įveikti didžiausią priešą - juose pačiuose slypintį vergą. Toji laisvės dvasia beveik akimirksniu išsklaidė tvirtai įsišaknijusius prietarus apie lietuvių tautos mažumą ir silpnumą. Kartu su ja grįžo tautos savigarbos bei orumo supratimas, įkvėpęs jos savanorius žūtbūtinei kovai už krašto nepriklausomybę. Kartą atbudusios šios dvasios jau nepajėgė sunaikinti niekas“.

* * *

Istorikas Juozas Tumelis „Vasario 16-oji: aštuoni dešimtmečiai“ („Savanoris“, 1998 02 12, Nr.3(180), p.1) rašo: „1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba, skelbdama Valstybės Nepriklausomybės Aktą, nedavė jokių įsipareigojimų kitoms valstybėms, žadėdama demokratiškai tvarkytis pati viena. Šis iškalbingas dokumentas tapo vienu pačių ryškiausių mūsų naujųjų laikų istorijos simbolių.

Likimas tąkart mums atrėžė, deja, tik 22 laisvės metus. Ką per juos nuveikė Lietuva? Labai daug. Ir būtent:

po ryžtingos ir politiškai bei ekonomiškai pamatuotos žemės reformos atgijo kraštutinai nualintas Lietuvos kaimas, netrukus jis tapo pagrindiniu nacionalinio produkto gamintoju;

 po dešimtmečio atsistatė ir išsiplėtė sugriauti mūsų miestai ir miesteliai, dabar jau nebe mediniai, o mūriniai;

 litas netrukus tapo viena iš stabiliausių valiutų Europoje, o valstybė savo nepriklausomybės saulėlydyje jau buvo beveik išsimokėjusi visas savo gausias skolas;

 Lietuva sukūrė tokią veiklią švietimo sistemą, kuri gebėjo dar taip neseniai buvusią mažaraštę visuomenę paversti apsišvietusia tauta;

 tuščioje vietoje per kelerius metus sukūrė aukštojo mokslo sistemą, kuri išugdė naujos orientacijos inteligentiją;

 išaugus naujai inteligentų kartai, pirmąsyk taip kiekybiškai ūgtelėjo mūsų kultūra, kad tapo žinoma beveik visai Europai, ir t.t.“

Pirmosios Lietuvos tarybos nariai, 1917 m.

Saliamonas Banaitis

Mykolas Biržiška

Jonas Basanavičius

Kazys Bizauskas

Pranas Dovydaitis

Steponas Kairys

Petras Klimas

Donatas Malinauskas

Vladas Mironas

Stanislovas Narutavičius

Alfonsas Petrulis

Antanas Smetona

Jonas Smilgevičius

Justinas Staugaitis

Aleksandras Stulginskis

Jurgis Šaulys

Kazimieras Steponas Šaulys

Jokūbas Šernas

Jonas Vailokaitis

Jonas Vileišis