Valstybinės kalbos negalima išstumti

Vertindami kalbos ir visuomenės santykius, kalbininkai žiūri trimis kryptimis: į istoriją, dabartį ir ateitį. Kai į dabarties duris ima belstis naujovė, jie turi žiūrėti, kokį poveikį tai turės kalbai ir jos vartotojams. Šiuokart prie durų stovi įstatymas dėl asmenvardžių - vardų ir pavardžių - rašymo Lietuvos piliečių asmens dokumentuose: pasuose ir asmens tapatybės kortelėse. Kad būtų galima apsispręsti, vertėtų modeliuoti galimus ateities variantus ir svarstyti, kas būtų, jeigu būtų...

1. Dabar lietuvių kalba yra valstybinė Lietuvos kalba, įteisinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (14 straipsnis). Konstitucinis valstybinės kalbos statusas įpareigoja visus dokumentus rašyti valstybine kalba. Asmens vardo ir pavardės rašymą Lietuvos piliečio asmens dokumentuose valstybine kalba reglamentuoja Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“. Konstitucinis Teismas 2014-02-27 byloje Nr.14/98 patvirtino pagrindinį principą - asmenvardžiai Lietuvos piliečių asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, turi būti paisoma konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą.

Jei būtų priimtas G.Kirkilo ir I.Šiaulienės parengtas „Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas (XIIP-1653(2))“, dalis Lietuvos piliečių asmenvardžių asmens dokumentuose būtų rašomi nevalstybine kalba, todėl būtų paneigtas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas. Lietuvių kalba būtų stumiama iš itin svarbios viešojo gyvenimo srities - piliečių ir valstybės nuolatinių teisinių ryšių fiksavimo.

2. Dabar valstybinė kalba yra visus Lietuvos piliečius vienijanti bendra kalba. Valstybės lėšomis jos mokoma mokyklose arba mokomasi savarankiškai siekiant gauti pilietybę. Valstybinę kalbą bent minimaliai moka visi Lietuvos piliečiai, todėl parašyti asmenvardį pagal tarimą ir jį perskaityti gali visi. Tereikia mokėti lietuvių abėcėlę ir rašybos taisykles.

Jei būtų priimtas G.Kirkilo ir I.Šiaulienės įstatymas, piliečių asmenvardžiai būtų rašomi įvairiomis pasaulio kalbomis, todėl juos užrašyti ir perskaityti mokėtų ne visi. Pavyzdžiui, išgirdę Pjer Mopasan, lietuviškai taip ir parašytume, o jei reikėtų rašyti originalo kalba, taisyklingai parašytų tik mokantys prancūziškai - Pierre Maupassant. Nemokėdami vokiškai, taisyklingai neparašytume girdimų žodžių Giunter Šiler, vokiškai jie rašomi Günther Schiller. Nemokėdami lenkiškai, pagal tarimą neparašytume ir Malgožata Žulčinska, lenkiškai rašoma Małgorzata Żółczyńska.

3. Dabar asmenvardžių rašymas asmens dokumentuose valstybine kalba sudaro vienodas sąlygas lietuviams ir visiems tautinių bendrijų nariams rašyti asmenvardžius tais pačiais lotyniško pagrindo rašmenimis. Jokios piliečių grupės, susidarančios tautiniu pagrindu, dabar neturi privilegijų dėl asmenvardžių rašymo. Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino, kad asmenvardžių rašymas valstybine kalba piliečių teisių nepažeidžia. Vardo ir pavardės rašymas valstybine lietuvių kalba parodo asmens ryšį su Lietuvos valstybe. Vardas ir pavardė nėra asmens nuosavybė - juos vartoja ne tik pats asmuo, bet ir visuomenė. Vardai ir pavardės nuolat patenka į viešąją erdvę, todėl jų rašyba turi būti pritaikyta daugumos piliečių patogumui.

Jei būtų priimtas G.Kirkilo ir I.Šiaulienės įstatymas, asmenvardžius originalo kalba turėtų teisę rašyti ne visi piliečiai, o tik lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų atstovai, pavyzdžiui, galėtų rašyti lenkai, vokiečiai, anglai, turkai, bet negalėtų rusai, žydai, gruzinai, totoriai ir kiti, nes jų kalbos abėcėlė sudaryta ne pagal lotynų. Įstatymas diskriminuotų daugybę Lietuvos tautinių bendrijų narių ir pažeistų tautinių bendrijų lygiateisiškumo principą. Vardo ir pavardės rašymas kitomis kalbomis rodytų Lietuvos piliečio ryšį ne su Lietuva, o su kitomis valstybėmis. Asmenvardžių rašymas įvairiomis kalbomis būtų nepatogus daugumai piliečių.

4. Dabar lietuvių abėcėlę sudaro 32 raidės. Ji paskelbta 1901 metais J.Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikoje“, kartu pateiktos ir rašybos taisyklės. Vieną garsą atitinka viena raidė, išskyrus tik dviraidžius dz, dž, ch ir minkštumo ženklą i. Asmenvardžiai yra kalbos dalis, todėl rašomi pagal bendrąsias rašybos taisykles, kaip ir kiti tikriniai daiktavardžiai pradedami didžiąja raide.

Jei būtų priimtas G.Kirkilo ir I.Šiaulienės įstatymas, piliečių asmenvardžiams rašyti įvairiomis kalbomis reikėtų apie 150 rašmenų, dauguma jų būtų su diakritiniais ženklais. Atsižvelgiant į dabartinius migrantų iš Afrikos srautus, rašmenų galėtų rastis dar ir daugiau. Į rašytinę lietuvių kalbą ateitų apie 120 invazinių rašmenų, kuriuos reikėtų rašyti pagal tų kalbų rašybos taisykles. Tai ne trijų raidžių w, q, x klausimas, kaip kartais mėginama aiškinti! Vienas garsas būtų perteikiamas keliais rašmenimis, jie konkuruotų tarpusavyje ir keltų painiavą. Pavyzdžiui, garsas ž būtų perteikiamas vienu lietuvišku ž ir 3 lenkiškais: ż, ź ir rz. O kur dar ž variantai iš kitų kalbų? Lietuvių ą, ę tariame kaip ilgąsias a, e, tuo tarpu lenkų ą, ę - kaip om, on, em, en. Akivaizdu, kad, norint taisyklingai parašyti lenkų pavardes Dębiński, Mączyński, Śliżewski, Żelaźnik, Żółtkiewicz, Żółczyński, Żrąbkowski, Wróblewski, Wróbliński, reikia mokėti lenkų rašybos taisykles.

Į Lietuvos asmenvardžių sistemą įsilietų palyginti daug vardų ir pavardžių su kitų kalbų rašmenimis bei rašybos principais. Tokio masto invazija destabilizuotų lietuvių rašybos sistemą, pažeistų lietuvių kalbos savitumą ir jos vartojimo tradicijas.

5. Dabar oficialus įrašas asmens dokumentuose yra tik vienas, nes vardas ir pavardė yra asmens tapatybės atpažinimo ženklas. Netinkamai parašyta bent viena raidė neleidžia atpažinti asmens.

Jei būtų priimtas G.Kirkilo ir I.Šiaulienės įstatymas, bet asmenvardžių nepavyktų parašyti taisyklingai, asmenys nebūtų identifikuojami informacinėse sistemose - bankuose, poliklinikose, turto registruose ir kitose gyventojus aptarnaujančiose įstaigose. Tai sukeltų chaosą, nes įvesti į valstybės informacinę sistemą tokį didelį kiekį (apie 120) nelietuviškų rašmenų būtų sudėtinga - ir dėl techninių dalykų, ir dėl personalo parengimo. To padaryti, beje, nepavyko ir Lenkijoje. Informacinėse sistemose ir ypač spaudoje atsirastų daug iškraipytų formų, nes būtų rašoma supaprastintai - raidėmis be diakritinių ženklų. Keli asmenvardžio variantai sudarytų nepatogumų pačiam asmeniui, be to, keltų nepasitenkinimą ir valstybės institucijomis.

6. Dabar yra numatyta išimčių kitų valstybių pilietybę turėjusiems piliečiams ir užsieniečiams. Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ numato vieną pagrindinio principo išimtį, kaip rašyti kitų valstybių pilietybę turėjusių piliečių vardus ir pavardes lotyniško pagrindo rašmenimis nepažeidžiant Lietuvos įstatymų (3 punktas): „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“ Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006-05-19 įsakymu Nr.1R-160, 8 punktas leidžia registruojant ir įtraukiant į apskaitą užsienio valstybių piliečių bei jų vaikų civilinės būklės aktus, jų vardus ir pavardes rašyti juos paraidžiui perrašant lotyniško pagrindo rašmenimis iš paso ar užsienio valstybės institucijos išduoto civilinės būklės akto įrašo liudijimo. Tačiau pagal šias taisykles registruojant Lietuvos piliečio santuoką su užsienio valstybės piliečiu, taip pat jų vaikų gimimą, Lietuvos piliečio vardas ir pavardė turi būti rašoma lietuvių kalba.

Jei net ir nebūtų priimtas G.Kirkilo ir I.Šiaulienės įstatymas, išimtis ir toliau galėtų būti daroma užsieniečiams, priimantiems Lietuvos pilietybę. Išimtis galėtų būti daroma dar ir su kitų valstybių piliečiais santuoką sudarantiems asmenims bei tokių šeimų vaikams, tik šiuo atveju reikėtų pakoreguoti minėtų Civilinės metrikacijos taisyklių 8 punktą ir leisti Lietuvos piliečiams, sudariusiems santuoką su užsieniečiais, rašyti pavardę taip, kaip parašyta sutuoktinio dokumente. Kad nebūtų neigiamo poveikio lietuvių kalbos sistemai, išimčių neturėtų būti daug.

Apžvelgus pagrindinius dabarties ir galimus ateities modelius, reikia kelti klausimą, ar būtų galima Lietuvos piliečių dokumentuose nelietuviškus vardus ir pavardes rašyti ne lietuvių abėcėlės raidėmis, bet kitais lotyniško pagrindo rašmenis taip, kad tai derėtų su lietuvių kalbos tradicija, nepažeistų lietuvių kalbos sistemos ir lietuvių kalbos savitumo? Atsižvelgti į šiuos principus prieš priimant sprendimą įpareigojo Konstitucinis Teismas. Išvada viena: daugybė invazinių rašmenų ir įvairių kalbų rašybos principų susidūrimas keltų grėsmę lietuvių rašybos sistemai ir lietuvių kalbos savitumui. Jei įstatymas būtų priimtas, tai reikštų, kad ne tik nepaisoma konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę kalbą, bet neatsižvelgiama ir į lietuvių kalbos tradiciją, pavojų bendrinei kalbai bei nepatogumą Lietuvos gyventojų daugumai. Lietuva demokratinė, bet ne anarchinė valstybė. Valstybinė kalba negali būti išstumiama iš jokios viešojo gyvenimo srities. Visuomenė turi teisę neleisti, kad lietuvių kalbos vietą užimtų kitų valstybių valstybinės kalbos.

Kalbėti kalba, kuria kalba... mama

Rugsėjo 22 d. 19 val. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje (Vilniaus g.39) vyks koncertas Baltų vienybės dienai paminėti. Koncerte dalyvaus Vytautas Labutis su mokiniais, Andrius Bialobžeskis, Vytautas Juozapaitis, Giedrius Arbačiauskas, Ainis ir Gediminas Storpirščiai, „Baltos varnos“, Rimvydas Stankevičius, Vytautas Rubavičius, Dalia Michelevičiūtė, Vytautas Stankus ir Ramutė Skučaitė. Koncerto organizatoriai visus šventės dalyvius mįslingai ragina „Kalbėti kalba, kuria kalba... mama“ ir kviečia einant į koncertą su savimi pasiimti gerą nuotaiką bei meilę Lietuvai. Įėjimas nemokamas!

Ona Aleknavičienė, Lietuvių kalbos institutas, Raštijos paveldo tyrimų centras, vyriausioji mokslo darbuotoja, habil. dr.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“