"Valstybė be ateities. Ar už tai kovojome?"

Aš mėginu suvokti, kada ir kas konkrečiai taip pasuko mūsų kelio rodykles, kad mums pasidarė sunku pamatyti, kur mes esame ir kur einame. Tai jau ne kryžkelė, kurioje sėdi mažas vaikas. Sprendžiant iš ryžtingumo ir veržlumo, tai veikiau autostrada. Ir kurgi ji veda?

Valstybė be ateities. Nejau šito mes siekėme, kai susikibome už rankų Baltijos kelyje ir statėme barikadas Rygos gatvėse? Mus kaip avių bandą dabar gena į aptvarą Europos užkampyje. O juk mes norėjome būti pasaulyje lygūs tarp lygių - patys valdyti savo šalies ūkį, formuoti santykius su kitomis šalimis ir nustatyti orientyrus visose mūsų žmonių ir visuomenės gyvenimo srityse.

Kalba ne apie eurą. Kalba apie tai, ar mes norime ištirpti federatyvinėje Europoje, kuri pražūtinga mūsų tautos ateičiai, ar norime kurti šalį, apie kurią svajojome Trečiojo Atgimimo aušroje. Stojimas į euro zoną trukdys mums vaduotis iš šio mirtino glėbio. Latvių tauta nebalsavo už prisijungimą prie federatyvinės Europos, todėl referendumas dabar privalomas. Bet klausimas turi būti ne dėl stojimo į euro zoną, bet dėl nedalyvavimo utopiniame projekte, kuris vadinasi „federatyvinė Europos valstybė“.

Šiandien Europos Sąjunga - jau nebe ta organizacija, dėl stojimo į kurią Latvijos piliečiai balsavo 2003 metų rugsėjo 20 d. 2009 metų gruodžio 1 d. įsigaliojo Lisabonos sutartis. Žinoma, laikui bėgant bet kuri sistema turi keistis. Bet jeigu šį poreikį diktuoja tie, kurie kontroliuoja finansinius išteklius, jeigu kyla klausimas - ar ES gali apginti tokius interesus? Aš balsavau už Latvijos stojimą į Europos Sąjungą, nes buvau įsitikinęs, kad Latvija įgis realų suverenitetą ir galės lemti savo ateitį.

Mes žinome, kaip priėjome šios pelkės kraštą. Tik mes nežinojome, kad tai pelkė. Iš tolo ji atrodė kaip išpuoselėtas gėlynas, žemė, „kur žydi citrinmedžiai“. Ir mes patraukėme pirmyn - viena sutartis, viena Konstitucija, po to antroji sutartis, antroji Konstitucija, vieni mechanizmai, vėliau kiti, vienos priemonės, vėliau kitos. Jeigu apsidairysime, tai gėlyną sunku įžiūrėti, užtat mes iki kaklo rudoje pliurzoje. Ar galima iš jos išsikapstyti? Kad visai neprigertume, mes turime elgtis kaip tie du žmonės, kurie stovi įklimpę purvyne iki kak­lo ir sako vienas kitam - nejudėk, nekelk bangų!

Išeina, kad mes nesugebėjome valdyti savo ekonomikos. Išeina, kad monetarinė politika, labai svarbi mūsų ūkio kontrolės ir valdymo priemonė, nepriklausė nuo Latvijos. O ką gi galų gale visus šiuos metus veikė mūsų geriausi (algų požiūriu irgi) finansininkai ir ekonomistai? Kontroliavo, kaip laikomasi svetimų instrukcijų? Tada nėra ko stebėtis, kad pas mus buvo ir „Banka Baltija“, ir „Parex“, ir „Krajbanka“.

Galbūt mūsų atkurtai valstybei nepakako sumanių žmonių, ypač tokių, kurie jaudinasi dėl tautos ir šalies likimo. Galbūt toks pas mus buvo tik vienas - Karlis Ulmanis. Jau patriotizmu mūsų neįtarsi. Gero pas mus pakanka. Kartais jo tiek, kad žvilgsnis apsitraukia rūku ir nieko nematyti.

Jeigu nėra sugebėjimo, kuo jį pakeisti? Instrukcijomis, tuo, kas sakoma iš aukščiau. Nereikia įtempti smegenų, atsakomybės našta irgi nelenkia prie žemės.

Bet juk ir dėl instrukcijų autorių taip pat ne viskas aišku. Nejaugi jie, duodami patarimus kitiems, nematė, kas darosi jų namuose? Dabar jie už uždarų durų sveria savo prekes, o mūsų lyderiai lauke stovi ir laukia, kol jiems išneš ir duos, kiek reikia. Iš už durų praneša, kad prekės geros ir svarios. Bet jų svarstyklės su visa jų finansine politika ir euru - daugiau negu lengvos. Juk ant kitos svarstyklių lėkštės yra tai, ko nepasversi, - mūsų tautos, mūsų žmonių likimas.

Jūs kalbate apie saugumą, stumdami mūsų tautą į tokį pavojų, kokio mes dar nematėme. Taip, tarybiniais metais mūsų tautos kūnas buvo negailestingai draskomas ir kankinamas. Bet tautos dvasia pasiekė neregėtas aukštumas. Tokio kultūros ir meno suklestėjimo kaip septintajame-dešimtajame dešimtmečiuose Latvijoje niekada nėra buvę. Jūs ironizuojate dėl tų laikų nostalgijos. Bet tik akli nemato, kad liūdnai pagarsėjusi geležinė uždanga labiau saugojo mūsų sąmonę nuo tų srutų, kurios dabar dosniai pilamos ant mūsų iš Vakarų kloakos ir abejingai kaip cunamis griauna apsauginius pylimus, kuriuos mūsų tauta statė tūkstantmečius, kad apsaugotų savo žmones ir save.

Mano Latvija ir mano tauta nusipelno geresnės ateities - visavertės, puikios, saugios. Agresyvios Vakarų „vertybės“ tokios ateities neužtikrina. Galbūt Rytų Europos tautos, išsivadavusios iš vienų grandinių, praleido galimybę žengti savo identiškumo išsaugojimo ir plėtros keliu. Bet gal dar ne vėlu. Ir jeigu taip, tai mes turime griežčiau pažvelgti į save ir į tuos, kuriuos vadiname savo draugais ir sąjungininkais. Ką mes pametėme Irake? Ko dabar ieškome Afganistane? Nejaugi mums maža tų apkvailintų latvių, kurie kadaise sėjo mirtį Rusijos platybėse?

Latviją brutaliai apmulkino ir apvogė. Ir mūsų ankstesnių lyderių išminties pakako tik tam, kad pamatytų savo naudą ir pamėgintų šį tą pasiglemžti. Vertybių sistema, kurią propaguoja Vakarų civilizacija, visiškai žlugo, o mes mėginame trūks plyš ten įsisprausti ir pasitelkiame patarėjais tuos, kurie sąmonės degeneravimą vadina pažanga, o kelių tūkstantmečių žmonijos orientyrų griovimą - „Vakarų vertybėmis“.

Kiekvienas, kuris stengiasi apginti savo tautą ir šalį, - mūsų draugas ir sąjungininkas. Šiandieniniame pasaulyje - tai vertybės, įrašytos Žmonijos Raudonosios Knygos pirmajame puslapyje. Tautų biografijos skiriasi. Jos stoja į pražūties kelią dėl įvairių priežasčių. Vienos ten atsiduria dėl savo nepasotinamo apetito, kitos - dėl to, kad sukėlė šį apetitą. Bet tie, kuriems šiandien iš tikrųjų gresia pavojus, turi tapti sąjungininkais.

Visi, kurie nori išsaugoti save ir savo tautą, šiandien turi būti vienuose apkasuose. Šiandien mes negalime būti įrankis nešvariose senos raganos Politikos letenose.

Man yra nepriimtina ir mane baugina tai, kas dabar vyksta Latvijoje. Aš svajoju, kad galbūt vieną kartą ir Latvijoje atsiras valstybės vyrų, kurie nežiūrės į viską tik per savo supratimo arba savo naudos prizmę.

Pagaliau bet kokį suvereniteto apribojimą galima užginčyti Konstituciniame Teisme.

2013 m. sausis, Liepoja

****

Garsaus Latvijos menininko bei politiko Imanto Kalninio laiškas sukėlė tikrą diskusijų audrą šios šalies visuomenėje, kuri šiomis dienomis itin sunerimusi dėl Saeimoje jau baigiamo svarstyti įstatymo, įteisinančio euro įvedimą šioje šalyje.

Daugeliui žmonių vien savo muzikos kūriniais atpažįstamas 71 metų Imantas Kalninis yra ne tik garsus Latvijos kompozitorius, išleidęs dešimtis albumų, bet ir žinomas bei autoritetingas politikos ir visuomenės veikėjas.

Latvijos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras I.Kalninis keturis kartus buvo išrinktas į šalies Parlamentą - Saeimą, apdovanotas III laipsnio Trijų žvaigždžių ordinu, 1991-ųjų sausio Rygos barikadų dalyvio atminimo ženklu.

Žinomas kompozitorius Raimondas Paulas „Respublikai“ sakė, kad palaiko savo kolegos politikoje ir kūryboje I.Kalninio mintis, kurios, deja, itin nepatiko valdantiesiems bei Briuselio biurokratijos šalininkams.

„Imanto laiškas tautai sukėlė didelį triukšmą, bet aš jį taip pat palaikau, - sakė R.Paulas. - Mano buvęs kolega politikoje ir esamas kolega muzikoje kalba apie tai, kas jau yra akivaizdu - piliečių interesai valdžiai visiškai nerūpi, valdantieji aklai pasidavė Briuselio įtakai, o pas mus gyvenimas tik blogėja. Nemanau, kad tas gyvenimas Latvijoje taps geresnis ir įvedus eurą - juk ne žmonių labui jis reikalingas. Bet tai, kad I.Kalninis sulaukė ir didelio palaikymo, ir milžiniškos kritikos, rodo, kad jis sako taiklią tiesą apie tai, kas šiandien vyksta Latvijoje. Man gaila savo valstybės, iš kurios žmonės dar labiau emigruoja“.

„Respublika“ vakar paklausė paties Latvijos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro kompozitoriaus Imanto Kalninio, kodėl jis nusprendė kreiptis į tautą atviru laišku.

- Aš labai ilgai buvau aktyvus Latvijos politinių procesų dalyvis, ne vieną kartą išrinktas į šalies Parlamentą, tad negaliu nuo politikos atsitraukti ir dabar, kai nesu joje aktyvus. Aš stebiu, kas vyksta mano Latvijoje, jūsų Lietuvoje, Estijoje, visame pasaulyje. Kaip ir kiekvienas žmogus, aš turiu savo nuomonę svarbiais man ir visuomenei klausimais.

Pavyzdžiui, pastaruoju metu Latvijoje vykdoma itin aktyvi propaganda apie mūsų šalies įstojimo į euro zoną naudą. Deja, bet Europos Sąjungos valiutos šalininkų argumentai, kodėl mes privalome turėti tą eurą, man atrodo per mažai teigiami.

Nepaisant to, kad jų argumentai yra labai silpni, visuomenės apklausos rodo, kad Latvijos piliečiai nenori turėti euro, ši propaganda vykdoma labai sėkmingai ir mūsų Parlamentas visu greičiu stengiasi pabaigti įstatymo dėl Europos valiutos įvedimo svarstymą ir jį priimti. Tokia situacija, kai tautos nuomonė valdžiai nėra svarbi, tikrai liūdina.

Tačiau savo straipsnyje aš gana mažai dėmesio skyriau pačiam eurui. O kas bus toliau, ar Latvija sustos tik ties euru, ar mūsų nepriklausomybė bus naikinama kitais būdais?

Trumpai užsimindamas apie eurą, aš jau matau naujus tam tikrų jėgų siekius - jie nori atsikratyti Lat­vijos pilietybės iš esmės. Kam reikia kažkokios Latvijos pilietybės, jei gali būti ES pilietybė. Tam juk net sukurtas visas Europos federalistų judėjimas.

Euras yra tik įžanga į didelius ir grėsmingus dalykus, kurie susiję su Latvijos, kaip valstybės, suvereniteto atsisakymu. Mes juk žinome, kad šalies nepriklausomybę nusako trys dalykai: tauta, kuri įkūrė valstybę, jos kalba ir pilietybė. Išties nacionalinė valiuta tėra tik instrumentas, kuris reikalingas savo ūkiui, ekonomikai.

Jeigu tik kyla pavojus nors vienam iš trijų valstybės nepriklausomybės elementų - tautai, kalbai arba pilietybei, aš noriu išgirsti įtikinamus argumentus, kodėl į juos kėsinamasi?

Aš pavojų jau matau - ir tautai, kurios iš esmės nereikia Europai, ir kalbai, kurios nereikia taip pat, ir Latvijos pilietybei, kurią norima pakeisti europine.