Valentino Mazuronio nežavi Juozo Imbraso kandidatūra į ministrus

Pokalbis su A. Mazuroniu – LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“.

– Pirmiausiai apie pačią rinkimų kampaniją. Jūs nelabai ir stengėtės, kad jus išrinktų į Europos Parlamentą, ar ne?

– Ką reiškė stengėtės? Manau, kad mūsų ministerija, visa komanda šiaip jau gerai dirbo. O koks kitoks stengimasis gali būti būnant pozicijoje, vadovaujant ministerijai? Manau, tai – pasiekti darbo rezultatai, kuriuos rinkėjai vienaip ar kitaip vertina.

– Sakote, kad jus įvertino pagal darbus aplinkos ministro poste, bet nusprendėte palikti tą postą.

– Gyvenimas yra procesas. Tam yra keletas priežasčių: pirmiausia – stipri komanda, kurią pavyko suformuoti. Visi viceministrai ir visos ministerijos struktūros tiek per pirmininkavimo laikotarpį, tiek po to tikrai labai gerai dirbo. Ačiū aplinkos ministerijos kolektyvui – tai nuostabūs žmonės. Manau, kad rotacija, pasikeitimas tuomet, kai įsivažiuoja traukinys, yra gerai.

– Jūs šiek tiek uždelsėte su sprendimu. Norėjote įsitikinti, kad naujasis ministras bus vertas tokio posto?

– Atvirai pasakysiu – aš tikrai gana rimtai galvojau. Yra dvigubas jausmas. Iš vienos pusės aš tikrai matau galimybę EP atstovauti ir ginti Lietuvai svarbias pozicijas. Iš kitos pusės man tikrai labai gaila palikti ir ministeriją, ir kolektyvą. Man tikrai patiko darbas. Nors ir nelengvas, bet visada gali matyti rezultatus. Tikrai buvo rimtos dvejonės.

– Krūptelėjote išgirdęs, kad naujuoju ministru gali būti siūlomas Juozas Imbrasas?

– Žinote, siūloma gali būti daug kandidatūrų, gali būti daug norinčių, ir panašiai. Aš šiandien ir su partijos pirmininku R. Paksu kalbėdamas, ir su premjeru išsakiau nuomonę, kad jeigu mes norime, kad ministerija nesustotų, kad dirbtų tuo pačiu tempu ar net greičiau – geriausia, kad vadovavimą perimtų tie žmonės, kurie jau dirba.

– Kažkas iš jūsų partijos deleguotų dviejų viceministrų?

– Aš manau, kad visi trys galėtų būti, bet vienas jų yra socialdemokratas. Manau, tai užtikrintų ne sustojimą, o perėmimą ir darbų tąsą.

– Bet R. Paksas taip nemano. Mūsų žiniomis, jūsų partijos lyderis pasiūlė advokatei iš Kauno Aušrai Ručienei tapti ministre. Ką jūs apie tai manote?

– Negirdėjau tokių pasiūlymų, tikrai negalėčiau komentuoti. Manau, kad bet kuris žmogus, ypač jeigu jis yra mažiau susijęs su tomis sferomis, užtruktų gana ilgai kol įsibėgėtų. Šiandien kas yra didžiausia vertybė? Laikas. Jeigu mes prarandame laiką, reiškia, prarandame tempą – prarandame rezultatus.

– Jūsų partija yra delegavusi du viceministrus. Kuris iš jų būtų geresnis ministras: Almantas Petkus ar Daiva Matonienė?

– Jie dirba skirtingose srityse. D. Matonienė dirbo tikrai labai sunkioje srityje – renovacijoje, kurią išjudino ir rezultatai puikiai matomi. Lygiai taip pat A. Petkus. Jis dirba su atliekomis ir, manau, tikrai gana gerai susitvarkė su savo užduotimis.

– Mūsų šalinių žiniomis, specialiosios tarnybos turėjo įtarimų dėl A. Petkaus santykių su statybų bendrove „Vėtrūna“ ir tokią informaciją buvo pateikę aukščiausiems valstybės pareigūnams. Taigi bent dėl vieno iš jūsų paminėtų viceministrų skaidrumo klausimų kyla.

– Aš tikrai nežinau, kokią informaciją pateikė specialiosios tarnybos. Žinau, kad A. Petkus iš tikrųjų dirbo „Vėtrūnoj“, bet tai buvo turbūt prieš kokius 20 metų. Jis buvo vienas iš komercijos direktorių. Visi kažkur dirba, kažkur pradeda, todėl šiuo klausimu nematau kažkokių didelių problemų. Kitos informacijos, krui mestų kažkokį šešėlį, aš negirdėjau ir neturiu.

– Iš to ką kalbame atrodo, kad geriausi šansai, žinoma, jei pritars premjeras ir Prezidentė, yra D. Matonienei. Ir moterų būtų daugiau Vyriausybėje – tai irgi nėra blogai.

– Aš neatmesčiau ir kitų galimų variantų, partijoje yra daug žmonių. Kadangi aš su šiuo kolektyvu dirbu ir manau, kad šis darbas iš esmės buvo sėkmingas, todėl ir matau galimybę sėkmingai dirbantiems žmonėms tęsti darbus.

– Pakalbėkime apie jus. Papasakokite apie pokalbį su premjeru. Ar jis bandė jus dar įkalbėti likti ministru?

– Su premjeru mūsų pokalbis buvo labai konstruktyvus ir šiltas. Aš pirmiausiai padėkojau premjerui, nes daugelis įstatymų ir projektų, be premjero palaikymo, tikrai būtų sunkiau skynęsi kelią. Nepaisant to, kad mes ne bendrapartiečiai, esminiais klausimais visuomet jaučiau Ministro pirmininko paramą. Pasikalbėjome su premjeru apie darbus: jau padarytus ir planuojamus. Jis be abejo manęs paklausė, kas, mano nuomone, galėtų užimti aplinkos ministro postą. Pasakiau, kad manau jog labai svarbu, kad kolektyvas liktų. Kad atėjus naujam ministrui nebūtų viskas formuojama iš naujo.

– Turbūt daugeliui netikėtai tapote sėkmingai dirbančiu aplinkos ministru. Jus teigiamai vertina ir aplinkosaugininkai, ir verslininkai, įvairios interesų grupės ir visuomenė – esate vienas geriausiai vertinamų Vyriausybės narių. Jeigu Jūsų paprašyčiau pasakyti 2-3 pokyčius, kuriuos įgyvendinote ir kuriais pats džiaugiatės?

– Manau, kad galima įvardinti ir daugiau. Tiek teritorijų planavimas ir visų investicinių dalykų supaprastinimas. Virš 500 mln. Litų skirta daugiabučių renovacijoms. Jeigu kalbame apie atliekas ir jų rūšiavimo gamyklas, tai iki man ateinant į ministeriją buvo tik vienas kontraktas pasirašytas, dabar yra statomos jau 9 gamyklos. Vadinamasis pakuočių depozito įstatymas – jis gulėjo daugelį metų, bet trūko politinės valios. Taip pat gyvosios gamtos apsauga ir kova su brakonieriavimu. Ir nelegalių tvorų griovimas, kuris jau prasidėjęs. Manau, kad daugelyje sričių aplinkos ministerijos komanda gerai pasidarbavo.

– Koks pagrindinis argumentas, ministre, kuris nulėmė jūsų sprendimą važiuoti į EP, o ne likti Lietuvoje?

– Pirmininkavimo metu, galiu pasakyti, turėjau šiek tiek abstraktų požiūrį ir supratimą, kas ten vyksta, kaip vyksta, tačiau pamačiau, kad ten tikrai sprendžiami rimti ir Lietuvai, ir visai Europai klausimai. Ta pati klimato kaita, atsinaujinančių gamtos išteklių naudojimas, biokuras – tai yra mūsų ekonomikos ateitis. Žinoma, buvo gaila palikti darbą ministerijoje, nes čia gali greitai matyti rezultatus ir tai motyvuoja, bet manau, kad gyvenimas eina į priekį. Juk nė vienas ministras poste neišbuvo iki mirties. Jie ateina ir išeina. Tai normalus procesas.

– Kalbant apie šią Vyriausybę, jeigu jau galite į ją pasižiūrėti kiek iš šono. Rinkiminės kampanijos metu buvo išsakyta daug kritikos dabartinei vyriausybei, ypač Dalia Grybauskaitė pliekė ministrų kabinetą už neveiklumą. Sakė, kad apskritai Vyriausybėje nėra su kuo kalbėtis svarbiais strateginiais klausimais. Jūsų manymu, kokių pokyčių reikėtų šiai vyriausybei?

– Aš nesutikčiau su tokiu vyriausybės vertinimu. Pavyzdžiui, energetikos ministerija – ir strateginiai objektai, tokie kaip SGD terminalas, ir dujų kainos. Tikrai matau labai ryškius pokyčius. Taip pat derybos su kaimynais dėl atominės elektrinės galimybės, nusiderėjimas dėl kainos su Hitachi. Šie sprendimai tikrai naudingi Lietuvai. Ta pati sveikatos apsaugos ministerija, kurios veikla vertinama skirtingai. Vis dėlto manau, kad ministras Andriukaitis tikrai stengiasi ir nori, kad Lietuvoje viskas būtų gerai. Kritikuoti galima visus, žinoma, ne viskas gal mums visiems pavyko, bet sakyti, kad šis ministrų kabinetas nieko nedaro – neteisinga.

– Vis dėlto kokių pokyčių reikėtų šiai Vyriausybei?

– Jūs klausiate, ar galima dirbti geriau? Taip, visada galima dirbti geriau. Keik stebiu procesus, man tikrai atrodo, kad stengiasi visi ministrai ir „įsivažiavo“ net ir tie, kam iš pradžių gal buvo kiek sunkiau. Nematau, kad kažkas blogai dirba ir ką nors reikėtų keisti. Kaip komanda ši Vyriausybė dirba gerai ar net labai gerai.

– Pone Mazuroni, juk akivaizdu, kad jūsų partijos lyderis aiškiai nuliūdo dėl to, kad ir jūs važiuosite į Europos Parlamentą. Kaip jums tai?

– Kalbėjau su Rolandu Paksu, liūdesio, kaip jūs sakote, jo akyse nemačiau. Manau, kad partijoje turi būti daug nuomonių. Diskusijos turi būti platesnės ir atviresnės. Mūsų partija – ne išimtis. Manau, kad tik tai taip mes galime sudominti žmones. Tik tokiu keliu politinė partija turi eiti. Tam reikalingos diskusijos, tam reikalingas užsidegimas akyse galų gale.

– Partijos vadovybėje randate žmonių degančiomis akimis?

– Randu, randu. Kaip ir visur. Galėtų būti daugiau, bet randu.