Valdas Adamkus apie padėtį Ukrainoje: tai yra politinė tragedija

Žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su prieš kelias dienas į Lietuvą iš JAV grįžusiu prezidentu.

– Prezidente, prieš devynerius metus Jūs kartu su Lenkijos prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu moderavote padėtį Ukrainoje. Tada viskas baigėsi pakartotiniais prezidento rinkimais, kuriuos V. Janukovyčius pralaimėjo. Kokius panašumus ir skirtumus Jūs matote tarp dabarties ir ano meto padėties?

– Bendras ukrainiečių tautos nusistatymas nepasikeitė. Tai parodo šimtatūkstantinės demonstracijos, protestai. Ukrainiečiai pabrėžia, kad žiūri į Vakarus, ne į Rytus. Manau, kad prezidento V. Janukovyčiaus pozicija nėra demokratinė, nors jo bandymai pasikviesti buvusius Ukrainos prezidentus ir ieškoti tam tikro kompromiso gal šiek tiek ir atpalaiduoja įtampą, kuri gali virsti kruvinais susirėmimais.

Manau, kad tai yra ukrainiečių tautos tragedija. „Oranžinė revoliucija“ siekė to paties: išsilaisvinimo, žvilgsnio į Vakarus, kadangi V. Janukovyčius buvo Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos šalininkas. Europos Sąjunga (ES) rodo pakankamą dėmesį, bet manau, kad elgiamasi šiek tiek nesąžiningai Ukrainos naujosios revoliucijos atžvilgiu. Viena vertus, ES sako: taip, mes remiame demokratines Ukrainos jėgas, tačiau mes atsargiai žaidžiame, mūsų interesai nesutampa...

Taigi vieni yra už, kiti – prieš, ir tai nepadeda Ukrainai, tai – Ukrainos politikos tragedija. Svarbiausia, kad tai – laimėjusios pusės tragedija. Jeigu prezidentas V. Juščenka ir Julija Tymošenko nebūtų susipykę dėl įtakos ir išsiskyrę, dabar problemų Ukrainoje nebūtų. Deja, nesutarimai suskaldė jų rėmėjus ir tuo pasinaudojo V. Janukovyčius. Kol kas padėtis labai nepalanki, greito sprendimo aš nematau.

– Koks būtų Jūsų patarimas prezidentui V. Janukovyčiui šioje situacijoje?

– Manau, kad jis turėtų atkreipti dėmesį į didesnę tautos dalį, kadangi demonstracijos yra ženkliai didesnės nei „Oranžinės revoliucijos“ metu ir pasidaryti išvadas. Didelė dalis Ukrainos, išskyrus rytinę jos pusę, savo žvilgsnį kreipia į Vakarus. Jėgos panaudojimas yra kraštutinė priemonė, vienos Ukrainos pajėgų jau neužteks, tada „draugiška“ didžioji Rusija ateis gelbėti, padėti „draugiškai“ nusiteikusiai rytinei Ukrainai ir situacija gali pakrypti nepageidaujama ir didžiajai Ukrainos daliai nepriimtina linkme.

– Ar dabar Jūs matote Ukrainoje politinių lyderių, kurie galėtų konkuruoti, imtis aiškios lyderystės? Ar V. Kličko jau tapo aiškiu lyderiu?

– Ne. Manau, kad V. Kličko yra populiarus dėl savo praeities, jis naudojasi esama padėtimi. Aš nematau jo asmenyje politinio sprendimo, brandaus supratimo ir vadovavimo Ukrainos tautai. Taip, jis populiarus tarp protestuojančių, kadangi drąsiausiai kalba. Nežinia, kiek V. Janukovyčius jam dar leis kalbėti, tačiau sugebančio atstovauti tautai lyderio vaidmenyje aš jo nematau. Kartojasi tie patys dalykai – „Oranžinės revoliucijos“ metu milžinišką vaidmenį suvaidino Ukrainos jaunimas, aš pats tai mačiau. Man tada labai gilų įspūdį paliko inteligentija ir studentai. Tas pats vyksta ir dabar – šitmtatūkstantinėje minioje dominuoja jaunimas.

– Ar Jūs dar matote prezidento vaidmenyje poną V. Janukovyčių? Ar šis politikas dar turi politinę ateitį?

– Abejoju. Vilniuje buvo puiki proga normaliai susitarti ir išvengti konflikto, tačiau V. Janukovyčius tuo nepasinaudojo. Žinoma, jam įtaką daro Rusija, jis pasitraukė ir tai uždarė jam duris bet kokiam galutiniam sprendimui. V. Janukovyčius tapo įrankiu: prieš jį nusiteikusi didelė tautos dalis, iš kitos pusės jį slegia įsipareigojimai didžiajam Rytų kaimynui. Situacija išties sunkiai išsprendžiama. Negaliu pasakyti, kuo baigsis šis konfliktas, tačiau aš V. Janukovyčiaus jau nematau būsimo Ukrainos tautos lyderio vaidmenyje.

– Prezidente, Jums viešint Jungtinėse Valstijose Lietuvoje buvo smarkiai kritikuojamas Seimo Pirmininkės Loretos Graužinienės vizitas į Ukrainą. Suprantu, Jūs nebuvote labai kritiškas. Kodėl?

– Ne, nebuvau kritiškas. Manau, tai yra nesutarimas tarp mūsų vadovų, kas turėtų dalyvauti, vykti ir panašiai. L. Graužinienė ėmėsi iniciatyvos, manau, kad jos dalyvavimas mitinge, susitikimai su opozicija parodė, kad Lietuva remia demokratinius Ukrainos siekius . Nematau čia nieko bloga. Dėl kilusio triukšmo aš įžvelgiu mūsų politikų nesutarimus, simpatijas ir antipatijas. Svarbiausia, kad Lietuva tęsia savo politiką Ukrainos atžvilgiu. „Oranžinės revoliucijos“ metu mes buvome demokratijos principus pripažįstančių žmonių pusėje. Manau, kad ir šiandien didžioji Lietuvos dalis remia Ukrainos protestuotojus, mūsų simpatijos tiems, kurie nori būti laisvi ir nepriklausomi.

– Pakalbėkime apie Lietuvos politiką. Jau prasideda prezidento rinkimų vajus, socialdemokratai į šį postą kelią Zigmantą Balčytį. Šį politiką puikiai pažįstate – esate kelis kartus jį skyręs ministru, teikėte jo kandidatūrą į premjerus. Kaip vertinate šį kandidatą? Ar rinkimuose šį kartą bus daugiau intrigos?

– Nemanau, kad bus intriga. Jau dabar aišku, kuo rinkimai baigsis. Ponas Z. Balčytis yra simpatingas, daugumai priimtinas, tačiau nemanau, kad jam pavyks. Eiliniai žmonės apie jį labai mažai žino, o prezidentė turi daugiau galimybių, kadangi ji yra pozicijoje, visiems gerai žinoma. Manau, pono Z. Balčyčio laukia labai sunki kelionė į prezidentūrą. Linkiu jam sėkmės, tačiau jo galimybės yra mažesnės nei dabartinės prezidentės.

– Praėjusiuose Prezidento rinkimuose Jūs balsavote už Algirdą Butkevičių. Ar Jus nuvylė Butkevičiaus sprendimas nedalyvauti rinkimuose?

– Taip. Manau, kad jo, kaip politiko, pareiga yra kandidatuoti ir leisti žmonėms pasirinkti, kas galėtų geriausiai atstovauti Lietuvą artimiausius penkerius metus. Jis pasirinko ramesnį variantą.

– Kaip Jūs pats laikotės? Į Jungtines Valstijas vykote dėl sveikatos problemų, kaip dabar jaučiatės?

– Manau, kad visas problemas nugalėsiu. Man buvo pasiūlyta sveikatos problemas spręsti Čikagoje, tačiau paprašiau, kad visi ten padaryti tyrimai būtų persiųsti į Santariškių ligoninę, taip ir buvo padaryta. Manau, visas problemas išspręsiu Santariškėse. Esu optimistas, niekada nepasidaviau ir dabar nepasiduosiu.