V. Paukštė: "Šiandien protestuoju prieš Klaipėdos teatro griovimą"

Pripažinimias

Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus vakar iškilmingai apdovanojo 2007-ųjų metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus. Pirmą kartą per premijų teikimo istoriją aukščiausiu apdovanojimu buvo pagerbtas ir Klaipėdos menininkas - teatro bei kino aktorius Vytautas Paukštė.

"Vienintelis Kūrėjas yra Dievas, mes tik darbininkai, naudojantys tai, ką Jis mums davė. Man labai svarbu, kad autoritetinga komisija įvertino mano aktorinį darbą, kurį dirbu jau 50 metų, patvirtino kad visą tą laiką ėjau teisingu keliu", - sakė aktorius Vytautas Paukštė po iškilmingos ceremonijos Prezidentūroje.

Ceremonijos metu Prezidentas sakė: "Tikro menininko prigimtyje, ir tikroje kūryboje visada rasime protesto prieš nusistovėjusią tvarką ir sistemą, rasime pastangų provokuoti, eiti atskirai nuo daugumos, būti savotiška opozicija". Prieš ką jūs šiandien protestuojate?

Tai tiesa, mes menininkai visą gyvenimą esame disidentai, nes meno paskirtis - būti opozicijoje. Šiandien drąsiai ir garsiai reiškiu savo protestą prieš kalbas, kad Klaipėdos dramos teatrą galima iškelti į naują pastatą, o senajame palikti vaikų teatrą ar ką nors panašaus. Tokios kalbos yra teatro griovimas.

Teatro pastate, kuriame grojo Vagneris, dainavo Šaliapinas, kūrė daugybė iškilių asmenybių, turi išlikti teatras. Teatro aura, dvasia šioje vietoje buvo, yra ir bus.

Nacionalinė kultūros ir meno premija Jums skirta už pastarųjų penkerių metų vaidmenis spektakliuose "Frank Kruk", "Šaltas vaikas", "Karalius Lyras", "Kelias į Damaską". Kuris šių vaidmenų Jums reikšmingiausias?

Tikriausiai norėtumėte išgirsi, kad Karalius Lyras, nes tai klasika, Šekspyras... Tačiau man brangiausias Tėvelio vaidmuo spektaklyje "Šaltas vaikas". Šis spektaklis Klaipėdos dramos teatro kolektyvui buvo pirmasis susidūrimas su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Baiminomės, kad jis vers viską aukštyn kojomis, bet jis dirbo klasikiniu metodu ir reikalavo iš mūsų aktorių tikrumo, nuoširdumo - "gryno kraujo". Tai yra labai svarbu.

Apskritai, man keista pozicija skirti Nacionalinę kultūros ir meno premiją tik už penkerių metų darbus. Man atrodo, kad per pastarąjį penkmetį sukurti mano vaidmenys nėra patys reikšmingiausi mano kūryboje. Reikšmingiausias tas penkmetis, kai buvo sukurti spektakliai "Mindaugas", "Mažvydas", "Katedra".

Dar viena Prezidento citata: "Nacionalinėmis premijomis įvertinta kūryba yra svarbi tautai, valstybei". Spektaklis "Karalius Lyras", kuriame sukūrėte premijai nominuotą pagrindinį vaidmenį, šiandien yra išbrauktas iš Klaipėdos dramos teatro repertuaro...

Teatrui labai svarbi yra kasa. Po keleto premjerų salė šio spektaklio metu buvo pustuštė. Manau, kad įvyko tam tikras nesusipratimas, gal nesusikalbėjome su režisieriumi Algirdu Latėnu... Mes neturime teisės vaidinti pustuštei salei, juolab dabar, kai net neturime salės.

Kokia Jūsų nuomonė apie kitus 2007 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus?

Sunku man vertinti jų kūrybą, nes jų pačių praktiškai nepažįstu. Kompozitoriaus Šarūno Nako muzikos nežinau, nes nesu modernios muzikos mėgėjas, klausau klasikos. Esu skaitęs tik vieną kitą meno kritiko Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį. Vytautas Kernagis turėjo būti apdovanotas. Ne dėl sudėtingos jo situacijos, o dėl to, kad jo muzika - tai geras, rimtas, vertingas popsas. Su malonumu jos klausausi ir dabar ant liežuvio galo sukasi : "Aš nežinojau, kad tu nežinai, kad tai bičių medus" (aktorius padainuoja).

Per premijų įteikimo ceremoniją skaitėte taip pat laureatės išeivijos poetės Zinaidos Nagytės-Katiliškienės (Liūnės Sutemos) eilėraštį. Žavitės jos poezija?

Iš tiesų, ruošiausi sakyti ilgą kalbą-padėką savo gimdytojams, mokytojams ir dėstytojams, kurie buvo tikrieji Lietuvos inteligentai ir ruošė mus didžiajai scenai, apie "griūvantį" Klaipėdos dramos teatrą, apie publiką - dešimtis tūkstančių žiūrovų - kuri mus, teatralus, palaiko. Tačiau kai paskambino ceremonijos organizatorė, leptelėjau banalią frazę: "Jeigui nori juokinti Viešpatį, pasakyk jam savo planus", kad programinės kalbos nei planų neturiu. Kokie gali būti planai, kai teatras griūva?

Ir išėjo taip, kad gavęs mikrofoną tik ekspromtu padėkojau ir paskaičiau Sventicko parinktą L. Sutemos eilėraštį. Šiaip neblogai žinau egzodo literatūrą, tačiau šios poetės tik vieną rinkinį teko pavartyti.

Paskutinis klausimas. Kaip ir kam panaudosite premiją - 104 000 litų?

Esu tos kartos žmogus, kuris sako, kad džentelmenai apie pinigus nekalba. Gal ateinančios kartos menininkams piniginė premijos išraiška - labai svarbi, o man pinigai visiškai nerūpi, nebuvau banke ir neklausiau, ar jie pervesti, ar ne. Man svarbu tai, kad mano kūryba buvo įvertinta.

Jurga PETRONYTĖ