Uostamiesčio tvarkdarys

Akcija "Aš - pilietis"

Jaunoji mūsų miesto karta tikrai nustebs sužinojusi, kad architektas Petras Lapė Klaipėdoje šeimininkavo jau... 1944 m. lapkričio 14-ąją. Tas faktas gali priblokšti ir vyresnius klaipėdiečius, nes tais metais tebevyko karas.

O vienas iš šešiolikos pilietiškiausiais uostamiestyje pripažintų žmonių P. Lapė tuomet įsitaisė duonos pelnytis į Tranzitinę bazę, kurią Antanas Sniečkus (kas nežino - LKP CK pirmasis sekretorius), šiaip jau neblogas ūkininkas, sumanė tam, kad būtų pelnoma valiuta. Juk laivai, nepaisydami bombų, vis dėlto kursavo... Čia dirbti jis atvažiuodavo iš miškų, kuriuose visais karo metais slapstėsi, bijodamas patekti į hitlerinę armiją. Į ją imdavo visus, iki ketvirtos kartos turinčius vokiško kraujo. Jo turi ir P. Lapė. Bet tai - tarp kitko...

Jis tapo ir trečiuoju civiliu, kuriam išrašytas leidimas įvažiuoti į Klaipėdą 1945 m. sausio 29-ąją.

O vėliau jis baigė Kauno politechnikos institutą ir netrukus pradėjo dirbti Klaipėdos miesto projektavimo institute, tapo jo vadovu.

Paklaustas, kodėl jis, jo nuomone, priskirtas prie pilietiškiausių klaipėdiečių, P. Lapė pirmiausia pradėjo kalbėti apie savo projektuotus ir konstruotus "kūdikius" - Jūrų muziejų ir delfinariumą. "Juk už tuos projektus ir sudėtingas konstrukcijas nesu gavęs nė rublio. Viskas už tą pačią algą",- juokėsi jis. Ir aiškino, kaip buvę sudėtinga sumąstyti konstrukcijas, siurbiančias ir filtruojančias vandenį tiesiai iš Baltijos jūros. "Tokia technologija - vienintelė pasaulyje",- didžiuojasi jis, tai sugalvojęs vieną nemigo naktį.

Kai kilo sumanymas Kopgalyje slapta nuo visų Maskvos prievaizdų pastatyti Jūrų muziejų, P. Lapė buvo bene pirmoji Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio ranka, atsakinga už darbų eigą. Architektas nedelsdamas parašė laišką broliui, gyvenančiam Bostone (JAV), prašydamas atsiųsti kokių nors žinių apie ten veikiantį akvariumą. Architektui pasišiaušė plaukai, kai atsiųstame buklete pamatė, koks šalia akvariumo pastatytas vandens filtravimo fabrikas - didesnis už patį muziejų. "Ne, trapioje Smiltynės gamtoje toks monstras neįmanomas",- sutriko jis. Ir sugalvojo visai kitą, nors ir labai sudėtingą kelią. Dėl to reikėjo kloti vamzdžius, kalti polius vandenyje labai sudėtingomis sąlygomis.

Susiderinus su sinoptikais, kurie pranašavo ramų orą savaitei, darbai buvo pradėti. Darbininkai dirbo ir dieną, ir naktį. Tačiau viena para anksčiau nei prognozuota kilusi audra supainiojo visus planus. Kas ten, Kopgalyje, nutiko? Šeštą valandą ryto, kai per marias keldavosi pirmasis keltas, jame jau stovėjo ir P. Lapė, ir A. Žalys. Iš kelto jie bėgte "šovė" statomo Jūrų muziejaus link. Poliai, vamzdžiai buvo vietoje. Tačiau kažkur buvo pradingusi siurblinė, sverianti kelias tonas. Vėliau ją atrado nuplukdytą už kelių kilometrų. "Kokia galinga vandens stichija",- ir šiandien ramiai apie patirtą šoką negali kalbėti P. Lapė. Po to ir jis, ir A. Žalys susirgo plaučių uždegimu. "Aš greičiau išsikapsčiau", - prisiminė architektas.

Būdamas miesto projektavimo instituto vadovas (nors ir nepartinis...), jis nuolat agitavo už "aukštą" Klaipėdą. "Na, koks čia miestas, kai įvažiuodamas į jį tematai tik tris kaminus? Miestas turi būti patogus gyventi. Aplink Klaipėdą - puikiausia gamta. Komunikacijos turi būti sutvarkytos taip, kad per 15-20 minučių žmogus iš miesto galėtų patekti į gamtos prieglobstį",- ir šiandien tos pačios pozicijos tebesilaiko jis. Užtat, kai buvo pradėta Miško kvartalo statyba, P. Lapė tipinius projektus skatino perdirbti taip, kad jie būtų tokio aukščio, kiek tik leidžia grunto patvarumas.

Architekto pasididžiavimas - ir Žvejų rūmų akustika. "Tai irgi buvo miestui "nuleistas" tipinis projektas. Kiek sugebėjome, mes jį keitėme. Rezultatas - ir šiandien salės paskutinėse eilėse gali išgirsti subtiliausius smuiko pasažus",- sakė jis.

Nors P. Lapė seniai nebėra architektų vadovas, tačiau jis vis dar kupinas minčių ir projektų. Beje, juos ir kuria. Dažnai be atlygio. Jo idėja - ir tiltas per marias. Jis yra paruošęs kelis jo projektus. "Jis vis tiek bus pastatytas",- įsitikinęs architektas, nes turi daug argumentų, kodėl jis reikalingas. O štai dėl giliavandenio uosto statybos jam labai neramu. Jo nuomone, tas uostas statomas tikrai ne Lietuvai... Architektas su bendraminčiais ketina surengti spaudos konferenciją ir plačiajai visuomenei išaiškinti, kas ten vyksta iš tiesų...

Pilietinės pozicijos tuščioje vietoje neatsiranda. Jos formuojasi metų metus. Vėtyto ir mėtyto P. Lapės biografijoje yra ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimas Kaune, ir lietuvių kalbos mokytoja Salomėja Neris Kauno 3-ojoje gimnazijoje. Tuomet, kai ji grįžo iš Maskvos ir parvežė "Stalino saulę", Petras dar nesuprato, kodėl mokytoja tik užrašo temą ant lentos ir žvelgia pro langą. Tas suvokimas atėjo žymiai vėliau. Jis buvo pašiurpintas, kai kartą, nuvažiavęs į Nidą, o ji buvo pavaldi Klaipėdos vykdomajam komitetui, kone ant kiekvieno kampo girdėjo besikeikiančius ne lietuviškai. Jis, pasikvietęs tuos žmones prie butelio, sužinojo, kad Nidą jau "atrado" Kaliningrado srities gyventojai. Tą naujieną pranešė Vykdomojo komiteto pirmininkui Babravičiui. Šis skubiai liepė paruošti draustinio nuostatas. "Sukurpiau per naktį, jos buvo pristatytos CK. Ten dekretu patvirtintos. Ir į Neringą atvažiuoti apsigyventi jau bet kas nebegalėjo",- seną istoriją priminė P. Lapė.

Na, o susitikimo pabaigoje jis "išbeldė": "Norėčiau tiltu per Kuršių marias pervažiuoti. Gaila, nebesulauksiu. Jis vis tiek bus pastatytas. Gyvenimas privers",- prognozavo architektas. Jis nepabijojo savo pozicijos iškloti ir šį kartą. Nes visą gyvenimą sakė tai, ką galvojo ir darė tai, ką sakė. Ir niekada nebuvo mėgstamas ir glostomas. Kaip ir daugelis pilietiškumu pasižyminčių žmonių.

Gražina JUODYTĖ