Uostamiesčio švietėjas

Akcija "Aš-pilietis"

Bernardas Aleknavičius, išrinktas tarp šešiolikos pilietiškiausių kalipėdiečių, Piliečiu iš didžiosios raidės buvo pavadintas dar prieš beveik dešimtį metų. Ir jam šį titulą suteikė ne kokios akcijos organizatoriai, o Lietuvos istorijos grandas profesorius Domas Kaunas, recenzuodamas tris jo knygas-albumus, skirtus Mažosios Lietuvos didiesiems kūrėjams - Donelaičiui, Vydūnui ir Simonaitytei.

"Šios asmenybės aprėpia beveik visą mūsų dvasinį pasaulį, kalba apie mus mums patiems ir svetimiesiems. Autoriui sukurti tokias knygas-albumus nebuvo paprasta užduotis. Į ją įėjo ne tik ilgametė ikonografijos paieška, jos reprodukavimas, bet ir savito pristatymo metodo ištobulinimas. Jo esmė būtų vaizdo ir teksto sintetinimas, turinio raiškos įasmeninimas XX amžiaus pabaigos kultūros būkle ir likimu suinteresuoto Piliečio minties logika ir pojūčiais. O tos mintys, išreikštos plunksnos žodžiu bei nuotraukos vaizdu, yra ne laboratoriniai kūriniai, o jautriai, kartais net skaudžiai išgyventi prabėgusios dienos dalyvio ir tikrovės liudytojo dokumentai",- 1999 m. rašė D. Kaunas.

... Šiandien ankštokame Aleknavičių bute kimšte prikimšta knygų ir archyvinės medžiagos, Bernardo parengtų ir išleistos daugiau kaip dešimt knygų ir albumų, sudėtų vienas ant kito, - beveik metro aukščio.

B. Aleknavičius fotografuoja nuo 16 metų. Tačiau duonai užsidirbti pradėjo ne fotografuodamas, o rašydamas laikraščio redakcijoje. Nors jo sritis buvo kultūra, tačiau kartą jis gavo užduotį parašyti apie mokyklos direktorių, kuris gaudavo siuntinius iš JAV. "Man tai buvo peilis po kaklu, nes nemačiau nieko bloga, kad žmogus iš giminaičių gauna ką nors, kas yra paspirtis šeimos biudžetui. Be to, tas mokyklos direktorius buvo mano bičiulis. Laimei, tąkart nuo pavyko išsisukti. Kitą kartą "nukautuotas" buvau tuomet, kai gavau užduotį rašyti apie žmogų, pasistačiusį namą. Tarybiniais metais tai buvo retenybė. O aš privalėjau "išknisti", kokiu būdu tam žmogui pavyko įsigyti nuosavybę. Man tai buvo labai atgrasu",- prisiminė Bernardas. Užtat kai redakcijoje buvo gautas fotografo etatas, Aleknavičius vos ne klūpomis redaktoriaus maldavo pervesti jį dirbti fotografu. Pervedė. Nesvarbu, kad tekdavo fotografuoti socialistinio lenktyniavimo nugalėtojus, pirmaujančias karvių melžėjas. Dar dvidešimtmetis Bernardas jau žinojo, ko nori ir ko siekia.

Komandiruotės į kaimų fermas, gamyklas kaimuose ir miesteliuose, ypač kai jis jau dirbo agentūros ELTA fotografu, buvo labai palankios daryti tai, ką jis laikė vertybe: užfiksuoti rūpintojėlį kaimo kryžkelėje, nykstančias kapinaites ar žmogaus rankų sukurtą nuostabios architektūros medinę bažnytėlę. Šiandien tarp 19 spaudai parengtų knygų yra ir unikali rūpintojėlių fotografijų kolekcija. Paklaustas, kiek jų dar išlikę natūralioje aplinkoje, Bernardas sakė, kad tik penktadalis. Liaudies meistrų išdrožtus ir kryžkelėse ar pakelėse "patupdytus" rūpintojėlius sunaikino lietūs, vėjai ar paprasčiausi vagys, juos ištampę į savo "kolekcijas". Panašiai nutiko ir su unikaliais kryžiais. Ir netgi medinėmis bažnytėlėmis, kurios paprasčiausiai kiūžta. O B. Aleknavičius yra tas retas lietuvis, kuris ateities kartoms yra užfiksavęs, kokį paveldą turėjome ir ko nesugebėjome išsaugoti.

Apskritai apie šį žmogų jau reikėtų rašyti atskirą monografiją, nes jo gyvenimo vertybių, tarp jų - ir pilietiškumo apraiškų, joks laikraštis net su tęsiniais neįstengtų išklostyti.

Paklaustas, kaip jis pats apibrėžtų pilietiškumą, Bernardas atsakė labai paprastai: "Gerai atlikti savo darbą, kurį labiausiai išmanai". Ir labai buvo griežtas, vertindamas seimūnus: "Jeigu jie būtų tikri piliečiai, dirbantys ne sau, o tautai, mes jau šiandien gyventume kitaip",- mano jis.

Paprašytas ekspromtu įvardyti kelis tikrus Lietuvos piliečius, jis kiek susimąstė, ir palengva, su pauzėmis, pradėjo tokia seka: Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Darius Kuolys... O štai apmąstyti klaipėdiečių poelgiams prireikė gal pusvalandžio, kol galutinai apsisprendė: Aloyzas Každailis, buvęs Jūrų muziejaus direktorius, Kęstutis Vaišvila, gydytojas traumatologas, Benas Gaižauskas, Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstęs biologiją ir išugdęs ne vieną Lietuvos piliečių kartą.

O tarp jau Anapilin iškeliavusių piliečių klaipėdiečių, besireiškusių dar tarybiniais laikais, jis įvardijo Raudonojo Kryžiaus (dabar - Apskrities) ligoninės vadovą Kazimierą Tamošiūną, Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kleboną Bronių Burneikį ir moterį, kurios likimas neaiškus, - akių gydytoją Jaudegytę.

Jaunesniems žmonėms tos pavardės galbūt jau nieko nebesako. Tačiau šių dienų pilietis B. Aleknavičius apie juos turėtų, ką pranešti. Pasufleruosiu: apie daug kentėjusį dėl bažnyčios statybos dvasininką Bronių Burneikį - ypač. Gal šioji iškili asmenybė bus pretekstas dar vienai B. Aleknavičiaus knygai?

Gražina JUODYTĖ