Uostamiesčio radikalas

Akcija "Aš-pilietis"

Dionyzas Varkalis, pripažintas vienu iš šešiolikos pilietiškiausių klaipėdiečių, paklaustas, kurį žmogų Lietuvoje laikytų piliečiu Nr. 1, tokio nurodyti net ilgai mąstęs negalėjo. Užtat netruko įvardyti šviesaus atminimo Alfonsą Žalį, kai buvo paprašytas nusakyti, jo nuomone, pilietiškumu labiausiai pasižymintį klaipėdietį.

Paties D. Varkalio pilietiškumas - nekintantis nuo vaikystės: "Aš juk karo vaikas. Mačiau ir sovietų, ir vokiečių žiaurumus. Kai pasitaikė gera proga įsigyti ginklų, mes su broliu jos nepraleidome. Užtat, kai sovietinės armijos plėšikai užpuldavo kaimynus, mes, pasislėpę už kokio kalniuko ar miškelio, pradėdavome tratinti iš šautuvų į orą. Ką tie galėjo žinoti, kad čia tik vaikigaliai, o ne užsilikę vokiečiai ar partizanai artėja. Dėdavo į kojas", - senus laikus prisiminė D. Varkalis.

Jam visam gyvenimui sielon nusėdę mokytojo Kazlausko pasakyti žodžiai: "Mokytis būtina, bet Tėvynė svarbiau". Savo mokiniams sugrojęs smuiku ir paleidęs iš pamokų, jis išėjo į Plechavičiaus armiją. Tačiau kitaip nei daugelis ten atsidūrusių, jis vėliau nepasitraukė į Vakarus. Vėl grįžo mokytojauti, "mėtydamas pėdas" tai Veviržėnuose, tai Kretingoje. Galų gale dviejų vienuolių ir kunigo įkalbėtas įstojo į komunistų partiją. Ir direktoriavo Palangos vidurinėje mokykloje. D. Varkaliui dar žinoma istorija, kaip jauni vaikinai, krauju pasirašydami, prisiekė labai gerai mokytis, įstoti į partiją ir siekti pačių aukščiausių postų sovietinėje Lietuvoje, kad išsaugotų mūsų tautos vertybes ir apsaugotų nuo sovietizacijos. Tačiau tarp jų buvęs vienas išdavikas. Grupelė buvo suimta ir vaikinus sušaudė, išskyrus vieną nepilnametį, kuris, sulaukęs pilnametystės, toliau kalėjo 25 metus.

Šiuos pavyzdžius D. Varkalis nurodė tam, kad pailiustruotų, jog komunistas komunistui nelygus. Ir kai prasidėjo Atgimimo era, jis nėrė į Sąjūdžio tirštumą, visiškai neskirstydamas, kas buvo kas, ir įsivaizduodamas būsiąs tikrosios Lietuvos kūrėjų gretose. Šiandien jis su savimi nešiojasi Sąjūdžio deleguotų Seimo deputatų priesaiką, išsakytą 1989 metų vasario 16 dieną prie Laisvės paminklo Kaune: "Tebūnie Lietuva tokia, kokios nori jos žmonės. Mūsų tikslas - laisva Lietuva. Likimas - Lietuva".

"O kas buvo daroma? Dabar mūsų šalies sanklodą įvardinčiau anarchine biurokratine respublika. Kreipkis į ką nori - partijas, prezidentą, prokuratūrą, sulauksi tik absurdiškų atsirašinėjimų. Man pikta, kad kažkas bando man įteigti, esą gyvenu demokratiškoje šalyje. Tos demokratijos tematau gležnus daigelius",- sakė D. Varkalis. Jam netelpa galvoje, kad tauta, įveikusi tokią imperiją kaip SSRS, su savo tautiečiais biurokratais nepajėgia susitvarkyti.

Kaip tikras pilietis D. Varkalis puikiai susipažinęs su Lietuvos Konstitucija. Jis įžvelgia, kad kone kas antrame mūsų gyvenimo žingsnyje svarbiausios taisyklės pažeidžiamos: "Konstitucijoje parašyta, kad kiekvienas galime būti išrinktas į valdžią. Bet aš negalėčiau, nes privalėčiau priklausyti kuriai nors finansinių grupuočių remiamai partijai. Konstitucijoje parašyta - nuosavybė neliečiama. Per dvidešimtį metų žmonėms nesugebėta grąžinti žemių, nors tam dirba tokios sistemos. Prieškariu žemės reformą puikiai įgyvendino vienas žmogus - Krupavičius. Ar normalu, kad mūsų valstybėje viešojo intereso ginti neturi teisės visuomeninės organizacijos?" - piktinosi D. Varkalis.

Kad valstybėje būtų tvarka, jam atrodo tiek nedaug tereikia: reorganizuoti teisinę sistemą, įvesti asmeninę atsakomybę, sutvarkyti atlyginimų sistemą (prieškario Lietuvoje buvo 13 aiškių kategorijų), finansavimo sistemą. Viskas.

Taip mano vienu pilietiškiausių Klaipėdoje pripažintas žmogus, dabar visą savo energiją skiriantis savo svajonių ir siekių kūdikiui - Kalvystės muziejui. O jo, kaip ir pilietiškumo ištakos, - vaikystė, kai miške su broliu įsisuko į 16-osios divizijos apleistą "miestą" su daug metalinių trofėjų ir jau minėtais ginklais. "Aš dėkingas mokytojams už drausmę. Kitaip būtume išsišaudę. Kaskart klasėje parklupdytas į kampą žinojau, kad pelnytai klūpiu",- sakė karšto būdo ir nevengiantis staigių bei radikalių sprendimų D. Varkalis.

Su jo sprendimais gali sutikti, gali abejoti. Bet, kad ir ką jis darytų, neabejokime - vardan tos Lietuvos, mūsų miesto. Tiesiog - pagal Varkalį.

Gražina JUODYTĖ