Uostamiesčio pasišventėlė

Akcija "Aš - pilietis"

Naujųjų metų rytą viena iš šešiolikos pilietiškiausių klaipėdiečių pripažinta Danutė Gelminauskienė su keliais bičiuliais klajojo miesto gatvėmis. Staiga iš vienos kavinės išvirto būrys vaikinų, pasirengusių "skaldyti" vieną, kažkuo jiems prasikaltusį...

Danutė, kaip tik atsidūrusi konflikto epicentre, nesutriko ir pakaušusių vaikinų išdrįso paklausti: "Negi jūs, tokie stiprūs, ketinate mušti vieną?" "Tai kad jis, durnas, prie visų kabinėjasi, šventę gadina",- įsikarščiavę moteriai aiškino vyrukai. Pasitelkusi visą įtaigos "arsenalą", D. Gelminauskienė kiek galėdama ramiau ištarė: "Tai ar nežinote aukso taisyklės - durniui duok kelią?" Įtaigos "arsenalas" suveikė: "Ai, vyrai, iš tiesų, ko mes čia Naujųjų metų naktį išėjom iš krantų? Einam į vidų". Grėsminga situacija buvo išspręsta. O išgelbėtasis nuo egzekucijos, atrodo, nė nesuprato, kas čia įvyko.

Vasario 16-osios proga, kai šešiolikai pilietiškiausių klaipėdiečių bus įteiktos vėliavos, apie juos bus parodytas ir filmas. Jį kuriantys miestelėnai Danutės paklausė, ar jai nebuvę baisu drausminti pakaušusius jaunuolius? Moteris atsakė, kad tuo momentu ji apie nieką kita negalvojusi, jai tiesiog buvę gaila to vieno pasmerktojo.

Bet D. Gelminauskienė į pilietiškiausių klaipėdiečių gretas pateko visai ne už šį poelgį, o už tai, kad dar 1992 metais labai sudėtingomis aplinkybėmis keliavo į Igarką tremtinių mokyti lietuvių kalbos.

Per radiją išgirdusi, kad Švietimo ministerija ieško pasišventusių žmonių, darželio auklėtoja Danutė apsisprendė bemat. Jos kandidatūra Švietimo ministerijos darbuotojams pasirodė priimtina. Buvo prikrauti keli lagaminai vadovėlių, grožinės literatūros. Dar kelis lagaminus su knygomis, lietuviškų dainų įrašais ir šiltesniais drabužiais moteris susikrovė pati. Iki Maskvos ją lydėjo lagaminus nešti padėjęs Švietimo ministerijos darbuotojas. O toliau - kaip Dievas duos...

Atvykus į Igarką, saldu nebuvo. Gyventi priglaudė lietuvių šeima, tačiau patalpų pamokoms bendruomenė neturėjo. Patys gyveno ankštuose butuose, kai kurie - ir barakuose. D.Gelminauskienei vėl padėjo radijas. Ji, būdama toli nuo namų, godžiai klausydavosi pranešimų apie Lietuvą, ir išgirdo, jog pasirašyta Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo sutartis. Štai tuomet ji išdrįso kreiptis į Igarkos savivaldybės šulus padėti rasti kampelį, kur galėtų rengti pamokas. Gavo kampelį mokykloje, kur iš pradžių galėjo tilpti 20 pasišovusiųjų prisiminti gimtąją kalbą. "Tarp jų buvo tokių, kurie nepraleisdavo nė vienos pamokos. Ypač uolus buvo lietuvių bendruomenės pirmininkas Milčius. Jis jau buvo spėjęs parvažiuoti į Lietuvą, kai joje buvo atkurta nepriklausomybė. Čia jam prireikė medikų pagalbos. Gydytojas su juo kalba lietuviškai, o jis nieko nesupranta... Kai medikui prisipažino, šis sugėdino: koks esąs lietuvis, jei net kalbos nemoka..." - tremtinio išgyvenimus perpasakojo Danutė.

Vėliau lietuvius kilnojo iš patalpų į patalpas, kol galų gale tremtiniams ir jų palikuonims rinktis buvo paskirtas visiškai mokslams nepritaikytas šachmatų klubas. D. Gelminauskienė prisipažino, kad tuomet jau buvo pradėjusi šlubuoti sveikata, tačiau negalavimus ji įveikdavo ryžtu ir mintimi, jog negali sukiužti.

"Atsimenu vieną gūdų vakarą, siautė baisi pūga. Iki to šachmatų klubo - tolokai. Jeigu kokios mašinos ir važinėdavo, tai tokiu oru - nė žiburėlio. Ką gi, veltiniuota brendu per pusnis. Kai jau atvėriau šachmatų klubo duris, ten tik Milčius besėdįs. Jis, kaip ir aš, tiesiog įveikė save. Nes labai norėjo grįžti į Lietuvą. Labai norėjo mokėti lietuviškai",- savo sunkaus žygio Igarkoje ir šiandien nesigaili Danutė. O kiek tų žygių būta per pusę metų, kai per jos rankas "praėjo" daugiau nei šimtas lietuvių tremtinių ir jų palikuonių?

Danutė gerai atsimena ir rusų tautybės moterį, ištekėjusią už lietuvio. Ji irgi uoliai lankė pamokas, nes vyras buvo tvirtai pasakęs: važiuosim į Lietuvą. Ji to ir norėjo, ir bijojo. Labiausiai - anytos: kaip ji pasitiks kitatautę marčią? Užtat mokytojos labai prašė išmokyti lietuviškos dainos, kuria galėtų pasibelsti į anytos širdį. Šiam atvejui Danutei labiausiai tinkanti daina pasirodė "Oi žiba žiburėlis". Žiburėlis - tai Lietuva. O joje - laukianti sena močiutė.

Deja, ji nežino, kaip tai nuoširdžiai rusų moteriai pasisekė. Nes kai grįžo į Lietuvą, turėjo aibę šeimyninių rūpesčių. O dar - vėlgi Švietimo ministerijai pasiūlius - išbirbė lietuvių kalbos mokyti Visagino gyventojų vaikų, mat čia tiesiog trūko savanorių pedagogų.

Visagine moteris jautėsi gal net blogiau nei Igarkoje, nes sveikata visai sušlubavo, o apie nedarbingumo lapelius negalėjo būti ir kalbos. O dar gyvenimas bendrabutyje, į kurį parsitįsdavo krūvas sąsiuvinių...

Šalia gyveno panelė iš vaikų namų, iš valstybės gavusi pastogę. Tad greta mokytojos už sienos vykdavo tokios orgijos. Kartą, kai nebeišlaikė kantrybė, Danutė susiruošė daryti tvarką. Bet kai pamatė iš kaimynės kambario išlendantį gauruotą apsvaigėlį, deja, ne nuo alkoholio, mokytojai nukaro rankos. Ji prarado viltį žmoniškai pasikalbėti. Tad per buitinius, šeimyninius ir psichologinius rūpesčius Igarkoje užsimezgę nuoširdūs emociniai ryšiai nutrūko. Danutė net nežino, kiek tų pramokusiųjų lietuvių kalbą grįžo į tėvynę. Nežino ir to, ar jie išsvajotoje Lietuvoje jaučiasi laimingi. Žino tik tiek, jog grįžusiems iš Igarkos buvo siūloma apsigyventi Raseiniuose. Gal kada nors keliai su buvusiais mokiniais ir suves?

Šiandien Danutė vėl dirba darželyje - "Giliuke". Paklausta, kam jai reikėjo tų "akcijų", kai viską metusi lėkė į pasaulio kraštą, ji sakė, kad žmogus turi judėti ir ką nors nuveikti. "Tiesiog jaučiu pasitenkinimą, kai pasiekiu tikslą. Pilietiškumą aš suprantu labai paprastai - mylėti tėvynę ir žmogų. Aš tą jausmą turiu. Bet jausmai turi būti grįsti darbais",- sakė D. Gelminauskienė.

Gražina JUODYTĖ