Triušio metams - linkėjimas įgyti triušio savybių

Tądien, kai lankėmės, fermoje buvo apie tris su puse tūkstančio žvėrelių, tačiau kasdien tas skaičius keičiasi, mat triušių "visuomenė" su demografijos problemomis nesusiduria. Žiemą jie veisiasi prasčiau, kaupia riebalinį sluoksnį ir nepriauga svorio. Patelės atsiveda po 9-10 palikuonių.

Triušius į Lietuvą XV a. atsivežė Europos vienuoliai, po krikšto pakviesti čia kurti vienuolynus. Triušiena buvo laikoma pasninko mėsa, tad visi, net elgetaujantys vienuoliai, laikė ir veisė ilgaausius. Greitai žvėreliai išplito krašto dvaruose, Prūsijoje, kaip ir Klaipėdoje, jau XVII a. buvo patvirtintos oficialios jų paruošimo maistui ir prekybos taisyklės.

Kuo triušiai skiriasi nuo savo laukinių brolių kiškių? - paklausėme Vaido.

Aš - laivų elektrikas, menkas veterinorius, bet žinau, kad skiriasi kaulų struktūra, kiškienės vaikus įsčiose nešiojasi tris mėnesius, triušės - tik vieną. Kiškio kojos ilgesnės, bet nusilakstęs jis būna ne toks skanus. Nors ir triušiai narvuose - "šustri", - sakė fermeris.

Tai, kad kai kurie žmonės negali į burną paimti triušienos, esąs tik įsitikinimas. Viena giminaitė, gyvenime iš principo nevalgiusi šios mėsos, vaišinama ja, pirštus apsilaižė, girdama, kaip puikiai paruošta... vištiena.

Ar jūs nesigailite, susiejęs savo gyvenimą su triušiais? Kaip jie jį pakeitė?

Šimtą vieną verslą esu bandęs, šis - sėkmingesnis, ir klientų tik daugėja. Ir malonu su gyvu padaru dirbti, tai ne kalviui - su geležimi. Prie geriausių norų triušių nepripumpuosi neekologiško ėdalo - bemat nudvės. Aišku, ir vargo daugiau, šiaip ar taip - jie trapūs. Tik galėtų klimatas būti geresnis šiems jautriems padarėliams.

O pradžia buvo atsitiktinumas ekonominiam emigrantui: 2000-aisiais Ispanijoje ieškojau darbo, nežiūrėjau, baltas ar juodas. Gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad su triušiais ką nors bendro turėsiu.

Katalonijoje virtęs maisto ir šampano gurmanu, nes žmona dirbo vynuogyne, išmokęs šokti flamenką, saulės palaimintame krašte nelikau. Reikia Žemaitijoje gimti ir augti, kad suprastum, jog be savo krašto negali gyventi. Iš Ispanijos parsivežiau didelį turtą - keletą triušių. Prisipažinsiu, tai buvo kontrabanda. Žmones gali kaip malkas vežti, pareigūnai praleis pro akis, o gyvūnų - ne.

Kai sugrįžau, ir draugai juokėsi iš manęs, kad iš mėšlo rankų neištrauksiu. O dabar visi pavydi.

Plinta dekoratyviniai triušiai, nors auginti nelengva, graužikai lieka graužikai... Bet gal aukštas jų intelekto koeficientas?

Man asmeniškai šie gyvūnai įkyrėjo. Nors esu tinginys, o jų kaip šunelių nereikia vedžioti į lauką. O šiaip vos ne visi draugai yra jais apdovanoti...

Pasišneki apie triušių protą, tai, pasirodo, yra gudruolių. Triušiai - žiauriai kerštingi. Auklėdamas, kad negraužtų laidų (jiems labai ir tapetai skanūs), esu užplojęs per užpakaliuką, po to visi mano batai buvo "privaryti", triušis man kąsdavo. Vaikai galėdavo su juo daryti ką nori, dresuoti, raginti verstis kūliais - nepuldavo, o man nė paglostyti neleisdavo. Iš draugų girdėjau, kad triušis prisiriša prie vieno šeimos nario.

Triušio kailis švelnus, o drąsi kario širdis. Giminaitis išvažiuodamas man paliko globoti didelį katiną, galvojau, Jėzau, ką šis triušiui iškrės. O buvo atvirkščiai: katinas lipo kuo aukščiau, triušio pilnas snukutis buvo šio plaukų. O šiaip triušiai - jaukūs, atrodo, fermoje daug jų, bet visi jaučia žmogaus nuotaiką.

Ir yra jautrūs. Daržoves pirkdavom iš vieno prekybos centro - neės, nors badu dvės, iš turgaus jas kramtė. Todėl triušį gali namuose laikyti kaip maisto kokybės ekspertą.

Daug yra dekoratyvinių triušių veislių?

Literatūroje - aibė, bet, tarkime, vadinamieji nykštukiniai, žiūrėk, ima ir užauga. Girdėjau, olandai nykštukinius veisia. Yra trumpaplaukių, ilgaplaukių, garbanių. Nulėpausiai - brangesni, mažiau vaikų atsiveda, bet ir stambesni. O spalvų - vaivorykštė, veisdamas menininku pasijauti. Derini spalvas: juodą patelę suvedi su baltu patinu, ir kuo daugiau spalvų primaišai, tuo triušiukai panašesni į velykinius kiaušinius. Vienodų jų ir nebūna, nors yra svarbi genetinė linija, kraujo grynumas. Didžiausias triušis - 25 kilogramų, jei kojas ištiestų, būtų metro ilgumo. Bet tai - vienetiniai egzemplioriai.

Triušiai buvo Australijos siaubas - taip nudroždavo pievas, kad avims nelikdavo...

Ir tebėra. Girdėjau gandus, kad ir Anglijoje gausi populiacija, o britai triušienos nevalgo. Vokietijoje, šiltesniuose regionuose, miestuose pilna triušių urvų. Lietuvoje nežinau, kaip būtų, gal spąstų pristatytų. Pagrindiniai augintojai - italai, prancūzai, ispanai.

Aušta Triušio metai pagal kinų kalendorių. Kokios gerovės tikitės?

Antrą kartą dviračio neišrasi. Tikiuosi pelningų metų, nors milijonieriumi gal netapsiu. Šiaip ne tik Žemaitijoje, visoje Lietuvoje triušių augintojų yra mažai, maža ir konkurentų. Nesigiriant, aš ir esu bene stambiausias fermeris šalyje. Mažai pasišventusių, kaip sakiau, dėl prasto klimato. Bet sunkmečiu įstrigo statybos, automobilių pardavimas, o triušienos reikėjo ir reikės, taigi perspektyvų matyti. Neturiu teisės verkšlenti.