Tiesiog pilietis

Dar vienas iš šešiolikos akcijos "Aš - pilietis" nominantų Vytautas Lupeika, tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dvi kadencijas dirbęs miesto Taryboje ir kuravęs miesto tvarkymo reikalus, dar ir šiandien negali likti abejingas netvarkai ar aplaidumui.

Ne kartą ir ne du, o nuolatos, ponas Vytautas, pamatęs neišvežtas šiukšles ar perpildytus popieriaus, polietileno, stiklo konteinerius, skambina, tarkim, ne "Gražinos skilčiai" pasipiktinti, o tiesiai tam ar tai, kam reikia. "Mano užrašų knygelėje yra visų miesto tarnybų viršininkų ar darbuotojų telefonai. Pamatęs kur kokį aplaidumą, skambinu, sakau. Ir man malonu suvokti, kad būnu išklausytas. O svarbiausia - suprastas. Dažnai pasidžiaugiu, kad mane išgirsta irgi pilietis",- neišpeikė miesto tvarkymo tarnybų viršininkų darbo V. Lupeika.

Jis laikosi geležinės taisyklės: niekada tarnybų viršininkų ar dispečerių nepradeda užgaulioti. Jeigu pamato nenušienautą žolę, šabakštynus, nesutvarkytus parkelius ir skverelius, skambina ir klausia, kodėl tas ir anas nedaroma? Ne kartą V. Lupeika ėjo ir į miesto Tarybą, "Klaipėdiečių tribūną". Joje savo mintis išsakyti, pasiūlymus išdėstyti gali kiekvienas klaipėdietis. Deja, ta galimybe retas tepasinaudoja. O Lupeika į ją lipo su argumentais "saujoje" - apleistų Klaipėdos parkelių nuotraukomis. "Man graudu žiūrėti į geležinkelio stoties skverelį, "Trinyčių" kūdros aplinką, ąžuolų giraitės netvarką. Tribūnoje sakiau: žiūrėkite, gerbiamieji, suoliukų nėra, prišnerkšta. Pateikiau netgi planelį, kaip galima atgaivinti "Trinyčių" tvenkinio aplinką, įrengiant valčių stotelę, pastatant riestą tiltelį. Ir, žinokit, vėl buvau išgirstas. Gavau mero atsakymą, kas, kada ir kaip bus daroma. Dabar, praeidamas pro miesto Koncertų salės pastatą, jau matau, kaip tvarkomas parkelis, o dėl jo tuomet tribūnoje irgi kalbėjau, matau kitus pasikeitimus. Mero atsakymą saugau, kad vėl atėjęs į tribūną, galėčiau paklausti, kodėl tas ar anas nepadaryta",- pasakojo Vytautas.

Kai pats buvo miesto Tarybos narys, greta tiesioginių reikalų, nevengdavo kištis ir į jam visai nepriklausančias sritis: su Dionyzu Varkaliu bėgo į "Baltijos" laivų statyklą aiškintis, kodėl iš darbo masiškai atleidinėjami lietuvių tautybės darbuotojai (tokia buvo tuometinio gamyklos vadovo - "jedinstvininko" - pozicija) ir tą procesą sustabdė. Lėkė ir pas farmacininkus tirti, kodėl rublių nuvertėjimo laikmečiu paskyras automobiliams pirkti išsigraibsto tik viršininkai. Tvarką daryti teko ir pakrikusiame autobusų parke. Su pasididžiavimu Lupeika prisimena buvęs Rusijos kariuomenės išvedimo iš Klaipėdos taktikos komisijos narys.

O kasdienybėje tiesiog pilietis už rankos stvarsto moteris, išlipančias iš autobusų ir panaudotus bilietėlius brukančias paaugliams. Atskaito "moralą". Sako, kad nepiktybiškai. Tik paaiškina, kokią skriaudą daro pačios sau (nesurenkami mokesčiai) ir tų paauglių sąmonei. Nevengia turguje pasikalbėti ir su močiutėmis, prekiaujančiomis kontrabandinėmis cigaretėmis. Vėlgi - aiškindamas tokios prekybos padarinius.

Ir dar viena V. Lupeikos "misija": jis saugo šviesaus atminimo Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebono Broniaus Burneikio šventintą Sąjūdžio vėliavą ir klaipėdiečių sąjūdiečių veiklos dokumentų archyvą, kurį kada nors atiduos į Sąjūdžio muziejų - kad toks bus įkurtas, V. Lupeika tikrai neabejoja.

Gražina JUODYTĖ