Teks rinktis: būti seimūnu ar ministru

Anot parlamentarų, projekto, neleisiančio Seimo nariams dirbti ministrais, rengimą paskatino siekis pagerinti Seimo darbo efektyvumą, sudaryti sąlygas efektyviam Seimo narių darbui ir veiksmingiau atstovauti rinkėjams.

„Seimo narys, eidamas ministro, pareigas yra užimtas ministerijos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimu ir negali viso savo darbo laiko skirti rinkėjų atstovavimui. Seimo narys, einantis ministro pareigas, dalį savo laiko skiria darbui ministerijoje, o tai nesudaro galimybės detaliai gilintis į Seimo komitetuose ir Seimo posėdžiuose svarstomus klausimus. Analizuojant kitų šalių patirtį pastebėta, kad daugelyje Europos šalių konstitucijose ar įstatymuose aiškiai deklaruojamas parlamentaro mandato ir posto vyriausybėje nesuderinamumas. Toks reglamentavimas nustatytas Austrijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kt.“, - dėstoma projekte.

Vienas iš šio projekto autorių parlamentaras Gintaras Tamošiūnas „Vakaro žinioms“ teigė, kad dvejas pareigas iškart einantis asmuo gerai neatlieka nė vienų iš jų.

„Pasižiūrėkite į lankomumo statistiką ir pamatysite, kad ministrai, turintys ir Seimo nario mandatą, plenariniuose posėdžiuose apsilanko labai retai“, - konstatavo G.Tamošiūnas.

Anot jo, premjeru parlamentarui būtų galima dirbti, nes tai esą labiau politinės pareigos nei ministro.

„Premjeras vadovauja Vyriausybei, vykdo Vyriausybės programą, kuri yra suderinta su Seimo valdančiųjų frakcijų programomis, ir turi palaikyti ryšius su Seimu. Kuo santykiai artimesni, tuo greičiau galima sprendimus priimti“, - sakė parlamentaras.

Kita pataisa G.Tamošiūnas siūlo efektyvinti Vyriausybės darbą, keliant aukštesnius išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimus Vyriausybės nariams.

„Išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimai jau seniai yra keliami valstybinių įstaigų, įmonių vadovams. Todėl siūloma tokius reikalavimus taikyti ir aukščiausio lygio valstybės pareigūnams - ministrams, nes nėra logiška, kai ministerijoje dirbančiam vedėjo pavaduotojui yra keliami reikalavimai turėti kuruojamos srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir darbo patirtį, o ministrui viso to nereikia. Todėl siūloma įtvirtinti nuostatą, kad ministru gali būti asmuo, turintis ministerijos kuruojamos srities universitetinį aukštąjį išsilavinimą bei penkerių metų darbo patirtį“, - dėstė G.Tamošiūnas.

Pasak jo, jei pastarajai pataisai būtų pritarta anksčiau, pavyzdžiui, Juozas Olekas ar Rasa Juknevičienė nebūtų galėję tapti krašto apsaugos ministrais, nes turi tik medicininį išsilavinimą.

„Kai ministru tampa toje srityje patirties ir žinių neturintis politikas, ministerija pirmus metus dirba vangiai, nes žmogui reikia pirmiausia susipažinti su situacija, jis susipažįsta su tos srities atstovais, aiškinasi, kuo ministerija užsiima. O jei ministerijai vadovautų patyręs tos srities ministras, per tuos metus būtų galima daug ką nuveikti. Beje, tokie reikalavimai ministrams yra Estijoje, ir tų ministrų kvalifikacija tikrai aukštesnė nei pas mus“, - įsitikinęs G.Tamošiūnas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"