Teisininkas: po laikinosios komisijos gražiais žodžiais slepiasi noras daryti įtaką LRT

– Seime penktadienį sukurta laikinoji komisija LRT finansinei ir ūkinei veiklai tirti. Pone Sinkevičiau, ar Seimas laikinosios komisijos apibrėžtyje turi teisę tirti tokius klausimus?

V. Sinkevičius: Pažvelkime į galiojančius įstatymus, kokiais atvejais yra sudaromos laikinosios tyrimo komisijos. Jos sudaromos, kai reikia ištirti ypatingos valstybinės reikšmės problemą. O dabar norima ištirti, ar racionaliai naudojamos biudžeto lėšos, ar skaidriai atliekami pirkimai ir pan. Tačiau tai yra Valstybės kontrolės, Viešųjų pirkimų, Konkurencijos tarnybos reikalas. Jie gali objektyviai ir nešališkai pateikti visas žinias, duomenis Seimui. Bet Seimas nutarė sudaryti politinio pobūdžio instituciją. Tai yra politinio pobūdžio tyrimas.

Yra daug gražių žodžių, kad parlamentarai tirs lėšų naudojimo skaidrumą, bet pasižiūrėjus į nutarimo turinį ir į tai, kaip suformuluoti uždaviniai, akivaizdu, kad visų šių tikslų galima pasiekti daug mažesnėmis sąnaudomis nesudarant laikinųjų komisijų. Kol kas viskas yra grindžiama prielaidomis – patikrinsime, ar nėra pažeidžiama, jei rasime pažeidimų, ieškosime, kas dėl to kaltas ir žiūrėsime, ką reikia taisyti.

Komisijos sudaromos visiškai ne taip. Pirmiausia reikia turėti informaciją, o ją galima nesunkiai gauti iš Valstybės kontrolės, kitų institucijų. Ir tik tada, kai paaiškėja, kad Valstybės kontrolės ir kitų institucijų pastangų nepakanka, turėtų įsijungti Seimas.

Manęs neapleidžia įspūdis, kad po gražiais šios komisijos sudarymo žodžiais slepiasi noras daryti įtaką LRT laidų turiniui. Pamirštama, kad Konstitucija kiekvienam asmeniui, visai visuomenei garantuoja teisę būti informuotiems. Juk nacionalinis transliuotojas sukurtas tam, kad teiktų paslaugas visuomenei, o ne aptarnautų Seimą, kitas valdžios institucijas. Nacionalinio transliuotojo pareiga skatinti kritinį požiūrį, reikalauti. Ir tik tada bus užtikrintas jo uždavinys. Taigi, ar laikinosios komisijos sudarymo faktu nėra bandoma vienaip ar kitaip įsiterpti į nacionalinio transliuotojo nepriklausomumą, kurį garantuoja Konstitucija? Čia yra didžiausiais pavojus.

– Konstitucinis Teismas (KT) 2006 metais yra išaiškinęs: „Tokia nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė turi būti nuodugni, ji negali būti formali. Jos negali atlikti tie asmenys, kurie yra patys susiję su nacionaliniu visuomeniniu transliuotoju tarnybiniais, turtiniais ar finansiniais ryšiais arba yra kaip kitaip nuo jo priklausomi, arba patys turi savų interesų, susijusių su nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla, arba priklauso interesų grupėms (taip pat ir institucionalizuotoms), kurios turi būtent tokių interesų.“ Pone Šileiki, ar politikai yra tie žmonės, kurie gali turėti interesą, ar vis dėlto ta laikinoji komisija gali aiškintis kylančius klausimus?

E. Šileikis: 2006 metų gruodžio nutarime KT pažymėjo du dalykus: subjektai, kurie atlieka nacionalinio transliuotojo veiklą, turi būti skaidrūs ir nesuinteresuoti, bet tuo pačiu metu Konstitucija reikalauja, kad būtų atliekama nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolė. O ši kontrolė negali būti tik finansų ar turto auditas. Vadinasi, tai, ką pagal Konstituciją atlieka Valstybės kontrolė, nepakanka. Taip yra išaiškinęs KT.

– Turite omenyje tai, kad KT išaiškinime yra toks sakinys: „Tokia kontrolė turi apimti ir nacionalinio visuomeninio transliuotojo programų ir laidų struktūros bei turinio kryptingumo kontrolę“?

E. Šileikis: Taip. Tie asmenys, kurie rengė Seimo nutarimą dėl laikinosios komisijos yra labai rimtai susipažinę su KT nutarimu. Aš net išsižiojau, nes jie pacitavo KT nutarimo nuostatas apie tai, ko reikalauja Konstitucija ir ką draudžia. Pati preambulė labai nuoširdi. Bet sutinku su kolega Vytautu Sinkevičiumi, kad tai gali sudaryti prielaidas ir nelabai korektiškam tyrimui.

– Nes tiriant pinigus turi tirti ir turinį?

E. Šileikis: Taip, bet pati konstrukcija, kuri atsispindi formuluotėse, man tikrai padarė įspūdį. Ten pasakyta, kad Konstitucija numato ne tik finansų, turto auditą, bet ir nacionalinio visuomeninio transliuotojo programų ir laidų santykio kryptingumą. Čia aš sutinku su kolega V. Sinkevičiumi, kad Seimas, kaip politinio pobūdžio institucija, neturėtų būti ta institucija, kuri sako, ar profesionalų vadovaujama LRT pagal programų kryptingumą yra gerame kelyje, ar blogame. Tačiau to Seimas ir nekelia. Jis sako: mes prašėme tam tikros informacijos, LRT taryba jos nedavė, nes informacija yra konfidenciali. Ką daro Seimas? Jis sudaro komisiją, kuriame dirba tik tie Seimo nariai, kurie turi teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Seimas taip pat nurodo, kad pagal Civilinį Kodeksą konfidencialumo skraiste negalima prisidengti, jei norima gauti informaciją, susijusią su viešųjų paslaugų pirkimu. Aš manau, kad galima šį konfliktą išspręsti, jei bus elgiamasi džentelmeniškai.

– Kokiu būdu?

E. Šileikis: Jei tikrai prašoma tik nepriklausomų prodiuserių ar prodiusavimo paslaugas teikiančių kompanijų kontraktų. Leisiu sau truputį padžiazuoti. Jeigu sakys – nustatykite, kiek LRT dirba darbuotojų, koks darbo užmokesčio vidurkis ir kokią programų dalį sukuria nepriklausomi prodiuseriai. Ir tada kels klausimą, ar tai racionalu.

Sutinku, kad tai yra ties politikavimo riba, bet, kita vertus, yra tokia vertybė kaip parlamento biudžetinė funkcija. Mojuojant šia vėliavėle galima daug ką padaryti. Tačiau svarbiausia, kad nebūtų nukrypta ten, kur dabar yra atsidūrusi Vengrija ir Lenkija. Jei bus sukurtas grėsmės variantas, kurį ES vienareikšmiškai smerkia, Lietuva, besididžiuodama Nepriklausomybės šimtmečiu, turės raudonuoti.

V. Sinkevičius: Seimas, sudarydamas tokias komisijas, pirmiausiai turėtų pasižiūrėti į savo priimtus įstatymus. Už nacionalinio transliuotojo struktūrą, darbuotojų skaičių ir t. t  atsako LRT taryba, kuri yra nepriklausoma, savarankiška institucija. Tyrimus, kuriuos numatoma atlikti, galima būtų atlikti tik tuo atveju, jei kiltų abejonė, ar nacionalinis transliuotojas tinkamai vykdo savo misiją. Bet niekas šio klausimo net nekelia.

Pasižiūrėkime, ką Seimas laiko ypatingos valstybinės reikšmės klausimais. Cituoju: „Įvertinti europinę patirtį užtikrinant nacionalinio transliuotojo veiklos viešumą.” Ar tai ypatingos valstybinės reikšmės klausimas? Kreipkitės į Seimo Parlamentinių tyrimų departamentą ir jums po 2 savaičių bus pateikta išklotinė, kas ir kaip kokioje valstybėje yra reguliuojama.

Dar vienas dalykas – bus tiriama, ar tinkama laidų proporcija. Nuo kada Seimas nustatinės laidų proporcijas akliesiems, kurtiesiems, kitoms visuomenės grupėms? Tai yra LRT tarybos reikalas. Pažvelgę ir į visus kitus keliamus klausimus mes matome, kad Seimas visą dominančią informaciją turi ir gali gauti iš Valstybės kontrolės ir kitų institucijų. Nėra klausimo, į kurį Valstybės kontrolė negali atsakyti.

Pats nacionalinis transliuotojas prašo, kad klausimus ištirtų Valstybės kontrolė, tačiau Seimas, užuot paprašęs tirti Valstybės kontrolės, kuria komisiją. Seimo nariai supranta, kad jie neturi kompetencijos atlikti tokį tyrimą. Jie kviesis tuos pačius Valstybės kontrolės, Viešųjų pirkimų tarnybos darbuotojus. Bet vienaip yra, kai tyrimą atlieka Valstybės kontrolė savarankiškai, nepriklausoma ir neveikiama. Ir gali būti kitaip, kai Valstybės kontrolės pareigūnai dirbs prižiūrimi Seimo komisijos.

Siekis aiškus – mažinti kritinės informacijos kiekį Seimo valdančiųjų atžvilgiu. Toks yra pagrindinis tikslas. Kas toliau? Neatmestina, kad Valstybės kontrolė kažką surastų – pavyzdžiui, netinkamai sudarytas sutartis ar panašiai. Ji kiekvienoje institucijoje kažką atranda. Kad ir smulkmeną, kurią galima išpūsti iki dramblio. Tada bus pagrindas kelti klausimą – gal reikia peržiūrėti LRT įstatymą, gal reikia suformuoti kitas nacionalinio transliuotojo valdymo institucijas? Tada mes būsime, kaip sako kolega E. Šileikis, panašūs į Lenkiją ar Vengriją.

Kaip teisininkui ir Konstitucijos žinovui man neramu ir svarbu, kaip apsaugoti nacionalinio transliuotojo savarankiškumą ir, kita vertus, nepažeisti Seimo funkcijos atlikti tam tikrą parlamentinę kontrolę. Bet Seimo laikinųjų komisijų įrankis turi būti naudojamas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai tikrai neįmanoma kitaip išspręsti.

– Pone Šileiki, grupė Seimo narių surinko parašus dėl kreipimosi į KT. Jo bus prašoma išaiškinti, ar Seimas neviršijo savo įgaliojimų sudarydamas minėtą komisiją. Jei bus taip, kad KT pasakys, jog Seimas viršijo įgaliojimus steigdamas komisiją, o ji jau bus baigusi darbą – kas tada? Atgaline data komisijos nepanaikinsi, nesugrąžinsi į viešumą paskleistos informacijos. Ką manote apie tokią situaciją?

E. Šileikis: Labai sudėtingas klausimas. Iš tiesų, matau dideles grėsmes. Kuo mes skiriamės nuo kaimynų lenkų? Nors prieš dešimtmetį ir buvo labai didelė įtampa tarp Seimo ir Valstybės saugumo departamento, KT, 2006 metais išaiškinęs tam tikrus klausimus, paliko gana didelę erdvę parlamentarizmui. O kai Lenkijos Seimas sugalvojo visuotinę liustraciją, Lenkijos konstitucinis tribunolas tiesiog nukirto visą įstatymą ir prasidėjo politikų neapykanta konstituciniam tribunolui  Mes žinome, kuo tai baigėsi.

Man svarbiausia, kad KT balansuotų puoselėdamas dvi vertybes. Mūsų teisinėje sistemoje parlamentas turi teisę vykdyti biudžetinę funkciją ir reikalauti, kad jam būtų teikiama visa informacija. Patikslinsiu, kad ne visiems in corpore, o tik tiems, kas turi teisę dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija.

Kita vertus, žiniasklaidos laisvė, nacionalinio transliuotojo savarankiškumas, taip pat yra vertybė. Aš labai bijočiau, jei KT sudarytų įspūdį, kad jis yra vienoje pusėje pasakydamas, kad Seimo nutarimas sudaryti laikinąją komisiją yra antikonstitucinis. Jei taip atsitiktų, Seimas greičiausiai nenusileistų. Būtų ieškoma kitų būdų. Ir tada tik reikėtų progos, kad visas įniršis pereitų į kitą pusę – nuo LRT į Konstitucinį Teismą. Tikėkimės, kad laikinosios komisijos sudarymas galbūt yra politinė ambicija, bet tai nėra noras užvaldyti LRT.

V. Sinkevičius: Pažvelgus į Seimo nutarimą dėl laikinosios komisijos matyti, kad jame yra nemažai aspektų, kurie nėra valstybinės reikšmės klausimai. Ten, kur Seimas bando perimti kitoms valstybės institucijoms priskirtus įgaliojimus, Konstitucinis Teismas gali apkarpyti Seimo nutarimą, kai kurias tyrimo sritis, bet vargu, ar KT pasakys, kad tokia komisija negali būti sudaroma.

Yra toks bendras sakinys – ištirti, kaip taikomas įstatymas, kokios problemos. Šiame sakinyje telpa labai daug. Kita vertus, laikinoji komisija padarys išvadas, kurioms Seimas pritars arba ne. Kai tos išvados bus pateiktos, Seimo narių grupė vėl galės kreiptis į KT ir ginčyti Seimo nutarimą. Gali paaiškėti, kad tos išvados prieštarauja Konstitucijai ir jos bus niekinės. Tada visas darbas, atliktas per pusmetį, nueis niekais.