"Taravos Anikės" meilės ir laimės palinkėjimas Klaipėdai

Naujametinė premjera

Jau tapo tradicija, kad Naujųjų metų išvakarėse Klaipėdos šviesuomenė senuosius metus palydi stebėdama premjerinį spektaklį Muzikiniame teatre. Pasitikdamas 2004-uosius, gruodžio 31-ąją Muzikinis teatras nudžiugino savo žiūrovus klaipėdietiškos dvasios pastatymu - H. Štrekerio operetės-zingšpylio "Taravos Anikė" premjera.

Tai, kas suteikia daugiausiai šilumos ir labiausiai suartina žmones dažniausiai nieko nekainuoja arba kainuoja labai mažai. Tokia mintis kilo šventinį Naujųjų metų vakarą prieš premjerą ir per spektaklio pertraukas besigėrint iškilmingai papuoštu teatru, besivaišinant taure vyno, pasikeičiant šypsenomis ir nuoširdžiais linkėjimais su kitais žiūrovais.

Sausakimšai salę užpildžiusią publiką Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Stasys Domarkas pasveikino taip pat linkėdamas pačių paprasčiausių ir taip visiems reikalingų dalykų - šilumos, ramybės, santarvės namuose, kūrybiškumo ir sėkmės darbuose, meilės savo miestui ir savo šaliai, geros valdžios, gero Prezidento...

Užtvirtindami maestro žodžius Klaipėdos muzikinio teatro solistai drauge su publika užtraukė "Ilgiausių metų". Iškilmingą akimirką iš salės šonų ir nuo scenos ant žiūrovų netikėtai ėmė šaudyti raudonu konfeti. Šis smagus pasveikinimas - buvo dar ne paskutinė staigmena į teatrą atėjusiems miestelėnams. Per antrąją pertrauką teatro artistai, išreikšdami meilę ir pagarbą žiuroves apdalino raudonomis rožėmis - "Taravos Anikės" simboliu.

Prieš karą austrų kompozitoriaus Hainricho Štrekerio parašytą trijų veiksmų kūrinį apie Taravos Anikės, Karaliaučiaus universiteto dėstytojo Johano Partacijaus ir poeto Simono Dacho meilę Klaipėdos scenoje atgaivino režisierius Markusas Kuferblumas bei dailininkas Frideris Kleinas iš Austrijos, Klaipėdos muzikinio teatro vadovas, dirigentas Stasys Domarkas, solistai iš Vilniaus Kristina Zmailaitė (Taravos Anikė), Vaidas Vyšniauskas (Simonas Dachas), teatro solistai Mindaugas Gylys (Johanas Partacijus), Deividas Norvilas, Šarūnas Juškevičius, Stasys Rezgevičius, Viačeslavas Tarasovas, Artūras Kozlovskis, Vytautas Gabrėnas, Svetlana Konstantinova, Aurelija Dovydaitienė, Virgis Pupšys, teatro choro ir baleto artistai.

Nors operetė "Taravos Anikė" debiutavo šventinę dieną, tačiau ji išsiskiria ne puošniomis ir prabangiomis dekoracijomis bei kostiumais, o nuoširdžia vaidyba, minimalia režisūra, skoningu, grakščiu scenos apipavidalinimu ir smagia, lengvai įsimenančia muzika, atitinkančia klasikinės Vienos operetės kanonus. Labai melodingas, ritmiškas H. Štrekerio kūrinys neleidžia žiūrovams nuobodžiauti, nors operetės turinys, kaip ir dauguma šio žanro veikalų nepasižymi turinio gelme.

Vienas ryškiausių premjeros pranašumų - ansambliška solistų vaidyba. Nors uostamiesčio scenoje buvo net du naujokai - kviestiniai solistai K. Zmailaitė ir V. Vyšniauskas - tačiau įsilieti į operetės vyksmą jiems pavyko labai organiškai. Rodos, jog trio su klaipėdiečiu solistu Mindaugu Gyliu jie būtų dainavę jau šimtą metų. Beje, "Taravos Anikėje" publika pirmą sykį išgirdo mūsų teatro primarijų bosą dainuojant tenoro partiją. Už šį nepriekaištingai atliktą žygdarbį M. Gylys nusipelnė garsaus ir plataus bravo!

Visų trijų pagrindinių solistų kuriami charakteriai bei tarpusavio santykiai per tris veiksmus operetės-zingšpylio veiksmus išvystyti labai tolygiai, nepertraukiamai. Žaviausias, šio meilės trikampio smaigalys, žinoma, remiasi į Taravos Anikę. Jos įvaizdis šiame scenos veikale nėra nutolęs nuo mums žinomos Klaipėdos senamiestį puošiančios skulptūros. Tik dailios, kuklios, įsimylėjusios mergelės charakteris "Taravos Anikėje" pagyvintas nuoširdžia kova už savo jausmus, nuspalvinta naiviu avantiūrizmu (Taravos Anikė persirengusi vaikinuku patenka į kareivines pas savo mylimąjį Johaną Partacijų). Jaunai solistei K. Zmailaitei atrasti Taravos Anikės charakterio vaidmens grūdą atrodo nebuvo labai sudėtinga, tačiau vokalinė josios partija skaidriai nuskambėjo tik antrajame veiksme. Premjerinė įtampa ir jaudulys spektaklio pradžioje spaudė savo gniaužtuose ir Vaido Vyšniausko balsą, tačiau netrukus sceninė tenoro patirtis nugalėjo ir žiūrovai mėgavosi išraiškinga jaunuolio vaidyba bei sodriu vokalu.

Jau, berods, dviejuose Klaipėdos muzikinio teatro spektakliuose pasirodęs jaunas solistas Deividas Norvilas, arba puikiai žinomas popdainininkas Deivis, "Taravos Anikėje" atsiskleidė kaip gyvas, patrauklus charakterinio plano artistas ir tapo vienu ryškiausių spektaklio lyderių. Ypač žavus ir pavykęs buvo donžuanišku humoru nuspalvintas jo herojaus Šnercleino ir teatro solistės S. Konstantinovos įkūnytos markitantės Marianos duetas.

Prieš šią komišką porą nublanko net scenos senbuvių Šarūno Juškevičiaus, Stasio Rezgevičiaus kuriami komiški Slaptojo patarėjo Juro bei Brandenburgo Kurfiuso Fridricho Vilhelmo herojai.

Praplėsti meilės istorijos rėmus "Taravos Anikėje" patikėta teatro choro ir baleto artistams. Dainomis, šokiais įkūnydami smuklės lankytojus, studentus, o maršais - kirasyrus jie operetėje sukuria du skirtingus miesto ir karo lauko paveikslus. Jiems talkina ir dailininko sukurtas scenovaizdis. Sceną gaubianti fachverko stiliaus uždanga sudurta iš daug labilių durų, ant kurių pavaizduoti žmonės (kirasyrai, smuklės lankytojai) padvigubina scenoje esančiųjų skaičių ir sukuria masės įspūdį.

Scenos viduryje dailininkas pritvirtino nuožulnią, rožės formos ir spalvos pakylą. Rožė simbolizuoja operetės-zingšpylio deklaruojamas vertybes - meilę, draugystę, patriotizmą tėvynei. Jei priešpriešinama kūrinio finale į sceną atitempto arklio ir ant jo sėdinčio Fridricho Vilhelmo didybė atrodo nieko verta, tačiau kiekvieną žiūrovą priverčianti nusišypsoti ir palikti salę su giedra nuotaika.

Jurga PETRONYTĖ