Sunkmetis ne atėmė, o pripildė

Prieš metus netikėtai smogus krizei įvairių sričių specialistai, gvildenę ateities prognozes, kalbėjo apie tai, kad pinigų trūkumas išvaduos žmones iš vartojimo tuštumos ir privers ieškoti atsakymų į būties klausimus. Jie buvo teisūs.

Nors prekybos centruose paskelbus nuolaidas vartotojiškumas
net ir krizės metu ima viršų - pirkėjai glėbiais griebia atpigintas prekes ir kenčia ilgose eilėse, netrūksta ir tų, kurie sugrįžo prie vertybių, neįkainojamų jokiais pinigais.

Noras padėti tiems, kam to labiausiai reikia, sumažėjęs skyrybų skaičius ir nauji rėmėjai, per šiuo metus pirmą kartą paaukoję įvairioms labdaros organizacijoms bei fondams - tik dalis gerų darbų ir reiškinių, kuriems pradžią davė ištuštėjusios piniginės.

Mažiau skyrybų

Nors sunkmečiu Klaipėdos mieste mažiau porų sumainė aukso žiedus, skyrybų rodyklė taip pat krypo žemyn.

Gruodžio 1 d. duomenimis, per 11 mėnesių išsiskyrė 555 poros. Per tą patį 2008 m. laikotarpį į skirtingas puses nutarė patraukti 607 sutuoktinių poros.

"Nedrįsčiau teigti, jog iki šiol konfliktavę sutuoktiniai, užklupti santykių ir finansinės krizės, staiga tapo dvasingesni ir atsiėmė pareiškimus. Aš - realistė, todėl esu linkusi manyti, kad ištuokų sumažėjimo priežastis slypi finansuose - ištuoka irgi kainuoja. Tačiau gali būti ir taip, kad skyryboms šiuo metu neturintys pinigų sutuoktiniai, dabar priversti atidėti nemalonią procedūrą, po kiek laiko ims ir apsigalvos", - svarstė Klaipėdos miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Gražina Misevičienė.

Populiarėja joga

Atsitiktinai išsirinkę vieną iš uostamiestyje veikiančių jogos centrų, išgirdome, kad pilnėja ir šios vietos. Jogos mokytoja Daiva pasakojo, kad centras Klaipėdoje duris atvėrė kaip tik per patį sunkmetį - prieš metus.

"Jogos užsiėmimus vedu 5 metus. Anksčiau, prieš krizę, į užsiėmimus ateidavo 4-6 nuolatiniai lankytojai. Šiemet žmonių srautas yra pastebimai didesnis. Dabar vienoje grupėje yra po 10-11 žmonių, o ir grupių daug turime. Prieš krizę ateidavo vyresni, dabar sulaukiame ir jaunimo", - džiaugėsi pokalbininkė.

Jos nuomone, krizė supurtė nuolat skubėjusius ir pinigų besivaikiusius asmenis - dabar į jogos užsiėmimus ateinantys klientai atvirauja, kad pavargo nuo nuolatinio bėgimo, ieško ramybės.

"Neseniai vienas lankytojas prisipažino, kad pasiilgo to ramybės kvapo, kuriuo alsuoja jogos užsiėmimai. Kitiems joga suteikia atramą, teigiamomis emocijomis pildo dvasinį gyvenimą. Jų pas mus ieško ir keturiolikmečiai, ir pensininkai", - teigė jogos mokytoja.

Pradėjo dalintis

"Šiemet žmonės pradėjo dalintis viskuo, ką turi. Išskirtiniai metai, pilni gerumo ir savanorystės", - pakiliai apie krizės paženklintus metus prabilo Lietuvos "Caritas" atstovė ryšiams su visuomene Laima Petraitytė.

Labdaringa veikla užsiimanti organizacija per beveik metus laiko sulaukė netikėto visuomenės dėmesio. Pavieniai žmonės skambino ir teiravosi, kuo galėtų prisidėti prie "Carito" veiklos. Vieni aukojo, kiti nešė maisto produktus, drabužius, tretieji siūlėsi savanoriauti.

"Kažkaip buvo įprasta, kad organizacijoje labiau savanoriaudavo pagyvenę žmonės, dažniausiai moterys. Šiemet savo pagalbą aktyviai siūlė jaunimas. Motyvai - noras kam nors padėti, susipažinti su labdaringa veikla, susirasti bendraminčių, įgyti žinių ir būti bendruomenėje. Žmonės pasikeitė, sunkmetis iš jų neatėmė nieko, atvirkščiai - pripildė. Sulaukėme net bedarbių, kurie siūlė savo rankas ir žinias vien tam, jog jaustųsi reikalingi ir pagelbėtų tiems, kurie visai arti dugno", - vardijo L. Petraitytė.

Nors nuo "Caritas" nusisuko kai kurie didieji rėmėjai, jų gretas papildė nauji - pinigus aukojo nedidelės įmonės, samdomi darbuotojai.

Anot L. Petraitytės, šiemet lietuvių tauta po ilgos pertraukos vėl pradėjo augti.

"Šiandien pas mus atėjo jaunas vaikinas ir papasakojo, kad jau kelintą dieną apie jo namus vaikšto mergina, jo žodžiais, atrodanti labai nelaiminga, dvasiškai palūžusi. Vaikinas nekvietė nei greitosios, nei policijos, užsuko pas mus paklausti, kaip jai galėtų padėti, kaip jam elgtis. Niekada anksčiau tokių dalykų nevyko. Suprantate, ką noriu pasakyti?" - klausė pokalbininkė.

Prieš sunkmetį įsisukę į nuolatinio skubėjimo ratą, dabar žmonės ieško būdų, kaip save sustabdyti. Jogos mokytojai džiaugiasi, jog centrai pilnėja

Sugrįžo ramybė

Klaipėdos miesto etnokultūros centrui šiemet neprireikė daug pastangų prisikviesti klaipėdiečius į organizuojamus renginius bei vakarones. Žmonės patys susiranda kelią į centrą, nes sudėtingas gyvenimas ir skaudžios netektys privertė pristabdyti laiką ir pradėti mąstyti.

"Mes ilgai, dar nuo pokario metų neturėjome didelių sukrėtimų ir masinių netekčių. Užaugo karta, kuri apie praeitį žinojo tik iš nuogirdų, senelių, prosenelių kalbų. Ir staiga - smūgis. Labai daug lietuvių išvažiavo į užsienį. Daug šeimų pajuto šitą bėdą, netektį. Šeimos nariai, kurie kiekvieną minutę galvoja apie išvažiavusį asmenį, nejaučia jo buvimo, artumos, pradeda mąstyti, nes atslenka ramybė. Ji išvaduoja nuo blizgučių, menkaverčių, paviršinių jausmų. Galvojama tuomet apie žmogų, ne apie turtus, darbą. Baisus dalykas yra netekti žmogaus artumo. Verkia išvažiavusieji, verkia likusieji. Kas atsitinka? Tada į galvą ateina mintis "Man sunku, o juk seneliams, tėvams buvo dar sunkiau. Kaip jie išgyveno, išliko tokie stiprūs, kuo džiaugėsi, kad net mes gimėme?". Suvokiama, kad atvežtinės naujovės jokios vertės nesukūrė. Natūraliai grįžtama prie esmės - tautos tradicijų", - mintimis apie sunkmečio dovanas dalijosi etnologė Valerija Jankūnaitė.

Pasak jos, kiekvieną savaitgalį centre vos telpa šeimos. Ateina su tėvais, motinomis, sutuoktiniais ir vaikais. Lieja žvakes, siuva skudurines lėles, daro žaisliukus ir mokosi karpinių.

"Ateina, ir vis jiems ne gana, nes padarė atradimą - yra kur užsukti su šeimomis šeštadieniais. Šiemet beveik neteko aiškinti, kad tai, ką darome, yra reikalinga. Per visą adventą centro darbuotojos kasdien mezgė šaliką. Klaipėdiečiai ėjo ir ėjo. Sėdėjo salėje, žiūrėjo. Atrodo, kas čia tokio, bet šalikas - tik simbolis. O žmonės sako, kad buvo gera tiesiog sėdėti pas mus", - pasakojo etnologė.

Anksčiau mėgdavusi sakyti, jog "nėra to blogo, kas neišeitų į dar blogesnį", šiemet V. Jankūnaitė, paklausta apie sunkmetį, vis dažniau kartoja, kad "nėra to blogo, kas neišeitų į gera".

"Didžiausia pamoka - gebėjimas gyventi savo gyvenimą"

Ričardas DOVEIKA, kunigas, Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas

Dvasingumas - vertybė, kuri nėra greitai ir pigiai įgyjama. Tai ilgas procesas, reikalaujantis nuoseklaus ir ištikimo ėjimo į tai. Šie metai pasitarnavo priartėjimui prie dvasingumo ištakų - tuo aš nė kiek neabejoju. Šiemet girdėjau ne vieną liudijimą, nuomonę apie tai, jog gyvenome laikotarpiu, kuris bandė iš mūsų išspausti visus syvus. Skubėjimas, vartojimas, konkurencija, nerealios galimybės, savęs nuvertinimas - visa atnešė greitai augusi gerovė. Šiemet pastebėjau, jog parapijiečiai, mano pažįstami ir draugai rengė vakarienes ar pasibuvimus, kuriuose viską darė kartu - ruošė maistą, tiesiog rinkosi pabūti kartu. Juk tai - taip pat dvasingumas, vienas iš jo paveikslo dėmenų, kuris tapo labiau vertinamas, dažniau atrandamas ir stipriau ieškomas.

Nemažai peržengusių maldos namų slenkstį pirmą kartą ieškojo ne tik psichologinės, bet ir žmogiškosios ramybės. Paėmusieji paskolas iš bankų susidūrė su rimtomis problemomis. Ne vieną kunigai ramino ir guodė bei prašė neužsisklęsti savyje. Pats pamačiau, kad vartojimo pasaulis, lengvai įsukęs ir apsvaiginęs žmones galimybėmis, dabar jiems atvėrė akis. Išvydome, kokie "lankstūs" yra bankai, lengva ranka dalinę milžiniškas paskolas, o vėliau, per krizę, palikę šeimas su mažamečiais vaikais tiesiog gatvėje. Išaiškėjo, kad tarp vartojimo pasaulio ir jo sugundytų piliečių sunkmečiu nėra jokio dialogo. Devyngalvis slibinas, galimybių pavidalu įsirangęs į daugumos širdis, skaudžiai kando, kai žmonės liko be darbų ir pinigų. Išvydome tiesą, nes pabudome iš gilaus sapno.

Krizė neamžina. Jai pasitraukus bus tokių, kurie sugrįš prie senų blizgučių. Visą laiką bus norinčiųjų gyventi ne savo, o primestą jiems gyvenimą. Tikiu, kad tokių žmonių gretos po pabudimo bus retesnės. O tuo, kad didžioji dalis žmonių savyje atras turėjimo vertę, taps drąsūs gyventi savo asmeninį gyvenimą, nieko nemėgdžiodami ir niekam nepataikaudami - nė kiek neabejoju. Ši krizės pamoka bus pati svarbiausia, kokią visuomenė tik galėjo išmokti.

Vaida JUTKONĖ