Sunkią valandą - patyčios ir lupikavimas

Žurnalistinis tyrimas

"Praradau bet kokį pasitikėjimą. Tokio cirko savo gyvenime dar nebuvau mačiusi", - taip ponia Irena pradėjo pasakojimą apie savo vyro laidotuves Veiviržėnuose.

68-erių metų Benediktas, ištiktas infarkto, mirė praėjusių metų gruodžio 22-ąją savo namuose Klaipėdoje. Pašarvotas buvo parapijoje, kuriai priklausė, - Juozapo Darbininko bažnyčios laidojimo namuose.

Vykdydami velionio valią, artimieji nusprendė jį laidoti gimtojo miestelio, Veiviržėnų, kapinėse, šalia tėvų.

Tačiau tai, kas vyko šiame miestelyje laidotuvių metu, smarkiai sukrėtė netekties ir taip prislėgtus klaipėdiečius.

Kunigo arogancija, bažnyčios tarnautojų siekis išpešti kuo daugiau pinigų - tai tik keli nemalonūs dalykai, su kuriais nuolat susiduria kiek dažniau reikalų mažesnių miestelių bažnyčiose turintys žmonės.

"Gal ne katalikas?"

"Mišias už mirusįjį užsakėme Klaipėdoje, todėl, paskambinusi Veiviržėnų kunigui, prašiau, kad jis tik palydėtų į kapines. Dvasininkas suabejojo, ar velionis buvo katalikas, jei nenorime visos ceremonijos su šv. mišiomis.

Nenorėdama aiškintis ir pagalvojusi apie simbolinį vyro sugrįžimą į Veiviržėnų bažnyčią, kurioje jis buvo krikštytas, ėjo pirmosios komunijos, taip pat apie jį pažinojusius miestelio žmones, kurie galbūt norės pasimelsti už jo vėlę, sutikau užsakyti dar vienas mišias", - prisiminė pašnekovė.

Šiandien moteris ir jos sūnus Saulius mano, kad kunigas išprovokavo užsakyti mišias tam, kad gautų daugiau pinigų nei būtų gavęs vien už palydėjimą į kapines, ir nuosekliai papasakojo, kas vyko Kūčių dieną Veiviržėnuose.

Išvadino kiaule

"Laidotuvių procesijai tik įžengus į Veiviržėnų bažnyčią, kunigas vietoje pasisveikinimo apšaukė karsto nešikus: "Ne kiaulę nešat, pakelkit karstą". Mat jie nešė karstą ne ant peties iškėlę, o nuleidę", - pradėjo pasakojimą ponia Irena.

"Davatkos", sudėliojusios vainikus, pradėjo mus stumdyti ir rikiuoti, kur stoti. Neištvėrę paprašėme palikti mus ramybėje", - antrino velionio sūnus Saulius.

Anot pašnekovų, nešildomoje Veiviržėnų bažnyčioje mišios truko gerą valandą. "Kunigas jas laikė vienas, zakristijono nebuvo, tik tos pačios moterėlės žvakes uždegė, smilkalus smilkė ir atsakinėjo kunigui", - pasakojo pašnekovai.

Pinigai - virtualiam zakristijonui

Ponią Ireną papiktino, kai, mišioms pasibaigus, dar karsto iš bažnyčios neišnešus, iš jos buvo pareikalauta pinigų.

"Prišoko "davatkos" ir pareiškė, kad turiu sumokėti joms 40 litų - už paskambinimą varpais, žvakes ir kitus jų patarnavimus. Joms pasitraukus, priėjo vargoninkas ir išdėstė: "Vargonininko paslaugos - 25 litai, zakristijono - 15 litų", - pasakojo moteris.

"Mes paklausėme, kur tas zakristijonas, juk jo nebuvo. O vargonininkas atsakė: "Aš ir esu jis", - tvirtino Saulius.

Nenorėjusi ginčytis, našlė sumokėjo viską, ko buvo reikalaujama.

Kunigui - atskiras automobilis

"Išnešus karstą iš bažnyčios, kunigas pradėjo reguliuoti, kad fotografuotumėmės, kad pėsčiomis procesija eis iki kapinių, - tęsė pasakojimą ponia Irena. - Drįsome paprieštarauti, kad važiuosime automobiliais, nes visi ir taip sušalę, skuba namo, juk Kūčių diena. Tada kunigas replikavo, esą "įdomios tos mūsų laidotuvės", ir pareikalavo atskiro automobilio.

Mes iš Klaipėdos atvažiavome visi susispaudę, vietos buvo tik katafalke. Kunigas į jį sėsti atsisakė. Teko keletui žmonių išlipti iš automobilio, kad įsėstų kunigas, ir eiti į kapines pėsčiomis.

Kapinėse atlikęs laidojimo ritualą, jis apsisuko ir nuėjo, nors duobė dar buvo neužkasta. Priėjusi prie jo paprašiau lukterėti, nes buvome nesumokėję už laidotuves, tačiau jis man atsakė: "Užkas ir be tavęs". Grįžus į zakristiją, kunigas tiesiai šviesiai pasakė: "Laidotuvės kainuoja 100 litų".

Beje, kunigo pamokslas buvo labai gražus. Apie šiuolaikinio pasaulio materializmą, kad turime siekti dvasinių vertybių. Tik kalbėdamas supainiojo Kalėdas su Velykomis..." - nusivylusi pasakojo našlė.

"Vėliau vietiniai mums pasakė, kad paskambinimas varpais jiems kainuoja 5 litus, o mišios - 20 litų ir kad mums, miestiečiams, kunigas ir jo pagalbininkai pakėlė kainas", - sakė mirusiojo sūnus Saulius.

Nebaudžiami

Tai, kad Veiviržėnų kunigas Česlovas Degutis laidotuvių metu elgiasi ne visai krikščioniškai, tvirtino ne pirmą kartą su juo susidurianti ir šiose laidotuvėse dalyvavusi klaipėdietė Danutė.

"Degutis - labai išdidus, pilnas puikybės kunigas. Atrodo, kad jis - pasaulio bamba, popiežius. Buvome pašiurpę, kaip jis elgėsi su nelaimės ištiktais žmonėmis, ir dar Kūčių dieną. Mirusįjį garsiai kiaule išvadino, atskiros mašinos nuvažiuoti iki kapinių reikalavo, šokdino visus, replikavo, kad tokių laidotuvių dar nematęs. Jis elgėsi ne kaip dvasininkas, o kaip koks diktatorius. Man atrodo, kad jau geriau be kunigo laidoti nei kęsti tokias patyčias.

O vietiniai jam keliaklupsčiauja, bijo savo nuomonę pasakyti. Veiviržėnai - ne didmiestis, į kitą bažnyčią, pas kitą kunigą nenueisi. Būsime labai dėkingi, jei parašysite. Apie tokius kunigus būtinai reikia rašyti. Daug dar tokių yra, ypač rajonuose", - tvirtino moteris.

Pašnekovė iškėlė ir kitą problemą. Pasak jos, kunigai taip elgiasi, nes niekas jų nebaudžia. "Ar girdėjote, kad kokiam kunigui dėl tokio elgesio būtų uždrausta kunigauti? Gavo kunigas įšventinimą, ir viskas. Nebent į kitą parapiją perkelia.

Buvo toks Šilalėje kunigas. Žmonės bijojo į bažnyčią eiti, 6 metus laiškus vyskupui rašė. Kas iš to? Perkėlė kunigą į Skuodą. Dabar neteko su juo susidurti, nei girdėti, kaip jis elgiasi", - dėstė laidotuvėse giedanti klaipėdietė.

Neturi teisės kalbėti

Telšių vyskupijos Klaipėdos vicedekanui kunigui Česlovui Degučiui paskambinome telefonu.

Paprašytas atsakyti į klaipėdiečių jam mestus kaltinimus dėl esą nekrikščioniško elgesio laidotuvių metu, dvasininkas atsakė: "Tuščias reikalas. Mes, ponia, čia nieko neišspręsime. Jeigu žmonėms kas neaišku, tegu pirmiausia sprendžia su manimi. Tokia mano nuostata. Sudie".

Č. Degučio santūrumą paaiškino Telšių vyskupas Jonas Boruta: "Kunigai neturi teisės atsakinėti. Jie negali sakyti savo nuomonės, kuri bus priimama kaip Bažnyčios nuomonė. Katalikų Bažnyčios mokymas yra bendras visame pasaulyje. Kunigų atsakymą žmonės supranta kaip Dievo žodžio perdavimą. Todėl Bažnyčia žiūri, kuris kunigas gali kalbėti kokiu klausimu, ir suteikia leidimą jam tai daryti. Tokia tvarka turi būti, kad žmonėms būtų aiškumas.

Mes, dievo tiesos skelbėjai, negalime duoti dalinės tiesos. Su laikraščiais taip būna. Kas jiems patinka, tą įdeda, kas nepatinka - nededa. Kurija parašys oficialų raštą su atsakymais į jūsų klausimus. Mūsų reikalavimas būtų, kad šis raštas būtų pilnai išspausdintas, nieko nekupiūruojant.

O tie žmonės su skundu turi kreiptis į kuriją, jeigu jie save katalikais laiko".

Kai paprieštaravome, jog mums reikia ne nuomonės, o teiginių patikslinimo arba paneigimo, ir paprašėme, kad kunigui būtų suteiktas leidimas kalbėti, vyskupas laikėsi savo: "Ne. Tegu kreipiasi į kuriją ir gaus bažnytinį atsakymą. Jeigu iš tikrųjų taip yra".

Tai žmonės negali kreiptis į žurnalistus dėl to, kad kunigas su jais nepagarbiai elgėsi, kad tyčiojosi iš jų?

Kažin ar jie nesityčiojo iš kunigo.

Negaliu to sužinoti neišklausiusi paties kunigo...

Negaliu duoti leidimo, nes nežinau situacijos, kokia buvo. Ar buvo laikomasi, ar ne, nustatytos bažnytinės tvarkos.

Rytoj skaitykite:

* Išsamų interviu su bažnyčios autoritetu, Telšių vyskupu Jonu Boruta

* Ką apie panašias situacijas sako pranciškonų vienuolis brolis Bernardas, kretingiškių išrinktas metų žmogumi už atjautą, paramą ir krikščionišką pagalbą laidotuvių metu

Taip pat šią savaitę:

* Nekupiūruotas ir netrumpintas Telšių vyskupo generalvikaro, Bažnytinio teismo pirmininko Juozo Šiurio raštiškas atsakymas į klausimus apie katalikų laidotuvių tradicijas, kunigo patarnavimų kainas, teisinius Bažnyčios verslo teisinius aspektus

Jurga PETRONYTĖ