Sunki saviniekos našta

Bet šventės baigiasi ir visos kitos metų dienos vėl skiriamos tos pačios dar vakar taip mylėtos valstybės, valdžios, gimtosios kalbos, paprastai sakant, savęs niekinimui. Net nepastebėjome, kaip savinieka tapo mūsų gyvenimo kasdienybe, prie kurios taip pripratome, kad nustojome į tai kreipti dėmesį.

Savinieka pagal Brunoną

Dabar Lietuvoje apstu "asabų", linkusių mūsų tautos ir valstybės istoriją vertinti kaip niekingą ir menkavertę. Tai jiems kunigaikščio Margirio susideginimas atrodo kaip niekšingas, europiečio nevertas poelgis ir dėl to kunigaikštis įvertinamas kaip bailys ar net kaip psichikos ligonis.

Pasirodo, ir vienuolis Brunonas buvo be reikalo nugalabytas, ir Žalgirio mūšis ne toks reikšmingas kaip kažkada buvo traktuojamas. Tad ir griaunama legenda apie Margirį, lyg kam nors ji trukdė, o dabartiniai istorijos reformatoriai tikrąją tiesą žinojo, bet buvo primiršę, tačiau dabar jiems netikėtai nušvito protas.

[CITATA]

Tiesą sakant, beveik visa anų laikų Europos istorija supinta iš legendų bei kitaip romantizuota ir tai niekam netrukdo, bet, va, mes negalim, mums reikia kitokios, save niekinančios, istorijos. Tas pats ir su Šv. Brunonu. Juk jis nuo kunigaikščio Zabedeno gavo kuoka per galvą už tai, kad ėjo į lietuvių žemes krikštyti, t. y. nešė svetimą tuometinei mūsų valstybei ideologiją, kuriai lietuviai po to priešinosi dar kelis šimtus metų.

Tad, kad ir ką besakytum, tačiau ir Netimeras, neva įsakęs Zebedenui užmušti Brunoną, ir kiti ten dalyvavę lietuviai gynė savo valstybę, savo žemes, savąjį tikėjimą. Tačiau dabar Lietuvoje šv. Brunonui statomos bažnyčios, jo vardu vadinamos gatvės, o apie Netimerą ir Zabedeną tylima lyg į burną vandens prisisėmus.

Dargi atvirkščiai, jie vaizduojami kaip pabaisos, nei iš šio, nei iš to užpuolę vargšą vienuolį ir jį nugalabiję. Ar ne iš tos pačios operos vis dar girdimos arijos, niekinančios pokario Lietuvos partizanus, stojusius ginti savo valstybę. Tai gal ir juos užmirškime, kaip kad labai to troško sovietų ideologai, juk ir jie, kaip Netimeras su Zabedenu, nelaižė atėjūnams užpakalių, o kaip pridera tikriems vyrams gynė tėvynę.

Niekas nesako, kad istoriją reikia falsifikuoti, gražinti ir pudruoti, bet ir niekinti jos nevalia.

Juk vargu ar tokia nekultūringa, menkai išsivysčiusi, išskydusi valstybė, kokį senosios Lietuvos paveikslą nūnai tapo kai kurie istorikai ir kiti tapatybėje pasiklydę veikėjai, būtų galėjusi daugiau nei penkis šimtmečius atlaikyti visos Vakarų ir Vidurio Europos prieš ją organizuotus kryžiaus žygius.

Deja, apie tai neišgirsi, bet kad buvome kvaili ir nekultūringi barbarai, nesupratome krikščionybės, pliurpiama kone ant kiekvieno kampo.

Savinieka pagal "amberlitovcus"

Pasidairykime po mūsų mylimą Klaipėdą. Tikimybė pamatyti lietuvišką užrašą viešojoje erdvėje yra tokia pat, kaip galimybė sutikti sąžiningą vagį arba dorovingą prostitutę. Visokie "restaurant", "club", "bar" "casino", "travel", "service", "shop" "cafe", "hotel"...

Nebūtų keista, jei visai šitai užjūrietiškai mandrystei neturėtume lietuviškų atitikmenų, kaip dažnai esti kompiuterinių technologijų erdvėje, tačiau čia kasdieniniai žodžiai dar neišnykę iš mūsų kalbos, be to, nesunkiai užrašomi: restoranas, klubas, parduotuvė...

Štai šalia pilies uosto kuklus viešbutėlis "Astra". Gali per stipriausius jūrinius žiūronus dairytis - lietuviško užrašo nerasi, užtai vien paradinėje pastato dalyje net keliose vietose šviečia "HOTEL"! Tik kone ant kelių atsiklaupus to "hotelio" savininką pavyko priprašyti bent virš įėjimo užrašyti jo gimtąja kalba - "Viešbutis", bet šalia vis vien dar kartą užrašė "Hotel". Netoli to didingojo "hotelio" į dangų šauna "Old port", "Old mill".

Lyg tai būtų "Senas uostas" ir "Senas malūnas", bet tų "oldmailų" ir "oldportų" savininkai, matyt, bus praleidę mokykloje pamokas, kada mokytojai aiškino, kas tai yra tėvynė, tėvų kalba, savigarba, orumas, pasididžiavimas...

Ką ten Klaipėda, jei net Dievo ir valdžios užmirštuose bažnytkaimiuose ant sukrypusių ir pusiau į žemę sulindusių grytelių jau prikeverzota "service", " shop", "bar"...

Sakote, užsieniečiai ten šniūrais traukia. Gal užsukę vieną kitą ir rastumėte, bet ar čia esmė. Šeimininkas yra tol šeimininkas savo namuose, kol svečiui nepradeda siūlyti savo žmonos, o jei ta netinka - dukros. Po to jis tampa paprasčiausia pašluoste, skuduru batams nusivalyti. Bet mums tai nė motais.

Ir šis procesas taip įsišvankavo, kad Klaipėdos universitete, kuris buvo steigiamas baltų kultūrai ir lietuvybei puoselėti, atsirado "STUDLENDAS", o universiteto merginų šokių ansambliuką, krepšinio varžybų pertraukėlių metu linksminantį žiūrovus - "LEADER DANCE".

Bet ir to pasirodė maža, dabar visi važiuojantys Naująja uosto gatve ant Jūreivystės instituto stogo gali pasigrožėti iškeltu neoniniu užrašu "LITHUANIAN MARITIME ACADEMY". Taip sakant puoselėjame, išskirtinai baltiškai ir labai lietuviškai!

Ką dar padėsime ant saviniekos aukuro? Gintarą! Lietuvoje praėjusio Europos krepšinio čempionato simbolį, tokį gintarinį žmogelį, jau pavadinome "Amberiu". Kitų valstybių krepšinio federacijų atstovai stebėjosi, kad Lietuva, vadinama gintariniu kraštu, neturi lietuviško žodžio savo nacionalinei vertybei pavadinti.

Prisiminkime, juk yra dar ganėtinai populiarus dainininkas "Amberlaifas", viešbučių tinklas "Amberton", per pasaulio vandenynus perplaukęs "Amberseilas", lietuviškų šokių projektas "Amberdance"... Betrūksta tik "Amberlitovco".

Savinieka pagal "basketbolistus"

Sakoma, kad visos didžiosios bėdos prasideda nuo smulkmenų. Štai dvi nekaltos raidės "BC", į kurias daugelis mūsų jau nebekreipiame dėmesio. Tačiau po jų seka visiems lietuviams šventas žodis "Žalgiris", o klaipėdiečiams - "Neptūnas".

Sudėjus viską į visumą, išeitų "basketbolo clubas Žalgiris", taip pat "Neptūnas". Nors toks pusiau angliškas, pusiau lietuviškas žodžių junginys nėra pasaulinė katastrofa, tačiau taip ir knieti paklausti, kas būtų pastatytas prie sienos sušaudyti, jei vietoje tų "BC" ant sportininkų marškinėlių išaustų, klubo emblemoje nupieštų KK "Žalgiris", KK "Neptūnas" t. y. krepšinio klubas "Žalgiris", krepšinio klubas "Neptūnas"? Niekas!

Bet mūsų krepšinio funkcionieriai ims mikliai įrodinėti, neva to reikalauja tarptautinės federacijos nutarimai ir kiti dokumentai, be to, jei vietoje "BC" užrašysime "KK", tai funkcionieriams, juoba žiūrovams, pasidarys nebeaišku, ką tas "Žalgiris" ir "Neptūnas" žaidžia: ripką, domino, o gal virvę traukia...

Jei jau taip, tai kad viskas būtų iki galo logiška ir kad funkcionieriams nekiltų jokių abejonių, jog krepšininkai vis dėlto žaidžia "basketbolą", eikime iki galo - perkrikštykime ir patį "Žalgirį". Juk kaip vakarietiškai ir europietiškai skambėtų - "Greenwoods", o visas pavadinimas "BC GREENWOODS"! Beje, panašiu keliu jau einame.

Klubo vadovai dvi lietuviškų žodžių pirmasias raides pakeitė į angliškus atitikmenis, o patriotiškiausiai nusiteikę žalgiriečių "basketbolo clubo baleiščikai" per varžybas aukštyn kelia milžinišką žaliios ir baltos spalvų vėliavą, kur labai ryškiai šviečia užrašas - "The green-white boys", kas išvertus reikštų - "žali-balti vaikinai".

Kodėl, kas ir kada jų galvelėse pasėjo tą baisią saviniekos sėklą? Gėdytis savo gimtosios kalbos yra toks pat absurdas, kaip gėdytis savo tėvų, paties savęs, gyventi pagal principą "atsiprašau, kad gyvenu" ir susirietus nuolankiai laukti, kada galėsi atėjusiam naujam ponui ir, dar nespėjus jam nusimauti kelnių, kiek galima giliau sulįsti į užpakalį. Ir ne antras ar trečias, bet būtinai pirmas, taip sakant - "first"!

Atsiprašau estetų, kuriuos paskutiniai mano žodžiai įžeidė.

Kaip į jų sąmonę grąžinti paprastą mintį, kad jei taip ir toliau niekinsime save, savo gimtąją lietuvių kalbą, kartu su ja prarasime ir tą savo esybės dalį, kuri daro mus lietuviais, o ne bendram Europos katile skubančiais ištirpti beveidžiais, bevaliais, nykiais žmogeliukais, dėl surūdijusio skatiko pasiruošusiais į viešnamį parduoti savo seserį?!

Ir vis dėlto keistas tas mūsų vis dar gimtosios kalbos likimas. Trukdė ji lenkams, vėliau vokiečiams ir rusams, dabar sunkia našta gulė ant nutautėti skubančių lietuvių pečių. Taigi klausimas labai paprastas - ar pavilksime tą naštą?