Su Velykomis. Su nauja atgimimo viltimi

Atgimti, tapti kitokiam ir, aišku, geresniam, tobulesniam - tai amžinas žmonijos siekis. Nuo senovės etruskų laikų. Siekis, panašus į farsą, tragediją, bet vis vien labai taurus siekis. Nes žmonija nuo istorinių laikų tiesiog užsispyrusi siekia ne mirti, ne pabaigti, bet pradėti, atgimti. Etruskas apie tai svajojo juodais dažais išmargindamas kiaušinį. Gyvybės pradžios simbolį. Papuoštą mums jau nesuprantamais ornamentais. Mes tą patį gyvybės pradžios simbolį jau puošiame, raižome, vaškuojame kitais raštais. Tačiau koks skirtumas? Mes, kaip ir tas išnykęs Apeninų pusiasalio etruskas, laukiame tik atgimimo. Ir užsispyrusiai nešloviname mirties.

Velykos - tai didžioji diena, kai krikščionims prisikėlė Kristus. Prisikelti pasirinko ne rudenį, bet pavasarį. Būtent tada apsireiškė ant Galilėjos kalno. Atgimimo istorija taip išmintingai sudėliota, kad žmogus, nesvarbu, kokią religiją išpažįstantis, ar silpnai, ar net jokios neišpažįstantis, atgimimą tapatina su pavasariu. Kai gamta puola keistis, skleistis. Ryžtasi dar vienam gyvybės šuoliui. Kai gamta, ištikta amnezijos, jau neprisimena žiemos stingulio, šalčio. Bravūriškai spjauna į praeitį. Ryžtasi dar vienai gyvenimo „avantiūrai“, rizikai. Čirškėjimui, žydėjimui, klegesiui, atsivėrimui. Dar vienai likimo dovanotai pilnatvei.

Ką praneša gamta savo startu, kurio vardas Velykos? Kad ir mes, irgi gamtos dalis, galime dvasiškai atgimti, keistis. Nes ir mes, ne tik paukštis, karklas ar Jėzus, esame visuotinės atgimimo avantiūros dalyviai. Su išmarginta praeitimi. Kaip tas Velykų margutis ant šventinio stalo. Su marga praeitimi, kurią, kaip tą margutį, galima per Velykas sudaužti, pasidalyti, pakeisti. Palinkėjus sau ir savo gentainiams tik gero gyvenimo. Patikėjus, kad tik nuo mūsų priklauso, kas išsiris iš to velykinio lukšto.

Nuoskaudų ir taip per daug. Pykčio, neteisybės - irgi. Nusivylimų - taip pat. Tačiau gamta už mus vis vien išmintingesnė. Juk vėl atgimsta beržai su audrų ar žmonių aplaužytomis šakomis. Ir vėl leidžia mums gerti sulą. Pabūkime tais atlaidžiaisiais beržais, atsidūrusiais dar netobuloje demokratijoje. Žvirbliai juk irgi pešasi. Kaip Seimo nariai. Bet į Velykas mes vis vien atridename ne akmenis. Tik margus gyvenimus. Kaip tuos trapius išmargintus kiaušinius. Visus su skirtingais raštais. Ir su noru atgimti, keistis. Nes antraip Velykos netektų prasmės. Taptų tik naivoka imitacija. Prie stalo, apkrauto lėkštėmis. Švęskime savo gyvenimus. Skaudžius, netobulus, bet su mus mylinčiais žmonėmis. O neteisybėms mintyse trinktelėkime į kaktas po kiaušinį. Didoką. Jei ne stručio, tai bent anties. Gal atsipeikės? Juk irgi švenčia. Gal susivoks, ką jaučia tas paprastas Lietuvos žmogus. Gal nušvis protai. Kaip apaštalams. Išvydusiems Prisikėlusįjį.