„Šimtmetį švęs tik Lietuvos iškaba“

- Kaip mylinčio Lietuvą ir laikančio jos kultūrą už pulso žmogaus noriu paprašyti, idant lakoniškai mintimis prabėgtumėte kultūrinėmis, politinėmis jau veik prabėgusio Lietuvos šimtmečio dominantėmis ir reziumuotumėte, koks tas šimtmetis buvo Lietuvos žmonėms - laimingas ar pragaištingas?

- Visoks jis buvo... Pažymių istorijai it kokiai gimnazistei tikrai nesiimsiu rašyti - galiu kalbėti tik apie tam tikrus pastebėtus dėsningumus, kurie, mano nuomone, yra svarbūs, norint suprasti ir įvertinti dabartinę Lietuvos būseną bei ją lėmusius veiksnius.

Pirmasis dėsningumas, kurį būtina pripažinti - tai, kad Lietuvos politinė tikrovė nuo pat nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo pradžios buvo neatsiejamai susijusi su Lietuvos kultūrine tikrove. Maironis, aušrininkai, varpininkai - pirmiausia suformavo Lietuvą poezijoje, kultūroje, per ją ir tautos sąmonėje, o jau tada J.Basanavičius su Vasario 16-osios Akto signatarais žodį pavertė kūnu. Taigi, šitaip buvo ir su veik visais politiniais įvykiais, pirmiausia jie įvykdavo kultūroje, o jau po to izomorfiškai atsispindėdavo politiniame šalies gyvenime, neatsiejamai persipindavo su juo.

Romantizmas, kuris dvidešimtojo amžiaus pradžioje didžiosiose Europos valstybėse jau buvo suvokiamas kaip anachronizmas, Lietuvoje itin sodriai suvešėjo ir labai organiškai suaugo su nacionalinio išsivadavimo judėjimu. Tas romantinis idealizmas, romantinis siekis virto valstybės raidos varikliu ir per dvi dešimtis „smetoninės“ Lietuvos metų visuomenės sąmonėje suformavo lietuviškąją tapatybę.

Visuotinai, nuoširdžiai ir atkakliai siekti aiškiai suformuluoto tikslo - štai ko nūdienos Lietuva galėtų pavydėti anai, „smetoninei“. Dabar Lietuva, kaip valstybė, deja, jokio aiškiai suformuluoto tikslo neturi - esame likę be jokių kompasų, be jokių orientyrų gūžinėjantys įvairiomis kryptimis. Kur einame - nežinome, kur norime nueiti - nežinome, nežinome nė ko apskritai siekiame, kas padarytų mus laimingus, kas tokie esame ir kokie norėtume būti...

Kryptingi buvome tol, kol troškome nepriklausomybės. Kad jos norime - žinojome aiškiai ir visuotinai. Dabar, tą nepriklausomybę atgavę, virtome žmonėmis, kurie daugiau nebenori nieko, o tiksliau - neišmano, ką su ta atgauta nepriklausomybe veikti.

- Bet kodėl gi „smetoninė“ Lietuva išmanė, ką su nepriklausomybe veikti, o dabartinė - ne?

- Dėl minėtosios jungties tarp kultūrinės ir politinės šalies tikrovės nutrūkimo. Kaip jau sakiau, kultūra buvo politinės lietuvių pozicijos formuotoja, valstybės raidos variklis, Lietuvos ir lietuvio dvasinio, moralinio, intelektualinio turinio kūrėja, o dabar - kai kultūra sąmoningai ir bekompromisiškai „patraukta į šalį“, nusvarbinta, atkirsta nuo galimybės dalyvauti valstybės gyvenime ir vaidina tik pramogaujančios visuomenės linksmintojos vaidmenį, - Lietuvos turinį bekuria vien politikai ir biurokratai. Tad nieko stebėtino, kad imame justi, kaip nyksta valstybės kelio kryptis ir prasmė, kaip seklėja mūsų pačių gyvenimai, kaip būties kontekstas keičiamas buities kontekstu, o visuomenei tampa vis vien, kokia vėliava virš jų plevėsuos.

Graudžiai pajuokausiu, kad jei būčiau verslininku Lietuvoje - prekiaučiau lagaminais. Nes tai reikalingiausia prekė ir netgi vertybė lietuviui šiandien. Nuo to laiko, kai kultūros žmonės ir šalies intelektualai apleido, išdavė, leido pragmatikams primesti savąjį pasaulio matymo būdą, į pirmąjį planą buvo iškelti ekonominiai rodikliai - svarbu ūmai tapo ne kas esame, ne taurusis pasaulio turinys, ne kas ką gero padarė ar išmintingo pasakė, bet kas kiek pelno susižėrė, kaip kas karjerą padarė. Visa tai nutaurino tikrovę, todėl ir nereikia stebėtis, kad šiomis vertybėmis išauklėta karta veik visuotinai susikrovė lagaminus. Nes net ir jiems vien jų vertybėmis grįsta tikrovė tapo pernelyg atgrasi. Labai paprastai tariant - čia tapo neįdomu gyventi.

Galime pasiginčyti, kas jei ne ta gilioji slapta visuomenės atmintis ir santykis su tautos kultūra per visą sovietmetį išsaugojo nacionalinę lietuvių tautos sąmonę ir padėjo pamatus Sąjūdžiui atsirasti? Stalino valdymo laiku (sunaikinus partizanų rezistenciją) Lietuva jau buvo paversta išdeginta žeme, tauta - įgąsdinta, išsklaidyta, palaužta. Paradoksalu, bet mūsų tautos gyvybę išgelbėjo Sibiras. Ištremtųjų, įkalintųjų lageriuose, žmonių, iš kurių atimta viskas, o mirtis - banali kasdienybė, sovietai jau nebeturėjo kuo prigąsdinti, todėl Sibire laisvės ir lietuvybės buvo likę daugiau, nei pačioje sovietų prievartaujamoje Lietuvoje. Ir štai tada, kai žmonės iš Sibiro lagerių bei tremties pradėjo grįžti, drauge su jais į Lietuvą grįžo ir nacionalinė tapatybė - Lietuva išmoko lagerio kalinių konspiracijos metodų, išmoko gyventi slaptą, nepalaužto lietuvio gyvenimą, su tvirta, nors ir nutylima pozicija, moralės kodeksu, su nacionaline sąmone ir nepalaužiamu siekiu išsivaduoti iš okupantų priespaudos.

Atsirado tam tikras užuominų, nutylėjimų, perkeltinių prasmių slaptraštis, tam tikra ezopo kalba, leidžianti lietuviams susikalbėti tarpusavyje taip, kad sovietinio režimo sargai liktų nieko nesupratę. Na, kad ir M.Martinaičio Kukutis, pavyzdžiui...

Taigi, šią kalbą labai greitai perėmė lietuvių literatūra, ypač poezija, tuojau pat iš jų - teatras. Štai iš šios ezopo kalbos, palaikančios lietuvių nacionalinę savimonę, veikiančios lietuvių protus ir širdis, nelyginant pasipriešinimo atsišaukimai - iš tiesų ir užgimė Sąjūdis.

Esu tvirtai įsitikinęs - būtent prarastas sinchronas tarp lietuvių kultūros ir istorinių šalies įvykių yra viena iš pagrindinių šiandieninio mūsų tautos silpnumo ir nelaimingumo priežasčių. Būtent dėl to net ir paminklo savajai nacionalinei tapatybei negalime pastatyti - stokojame jos turinio. Kai statai Vytį - į jo monumentą būtina sudėti visą savo meilę, atsakomybę ir tikėjimą, plakančią savo širdį, nes priešingu atveju paminklas nebus Vytis, nebus simbolis - teliks balvonu ir tiek.

- Bet juk savąja kultūra kliautis nūdienos Lietuvos valstybė atsisakė labai sąmoningai, bėgdama nuo joje tarpstančio „nacionalistinio“, „atavistinio“ ir perdėm „kaimietiško“ raugo, trukdančio savyje daiginti „naująsias, europietiškąsias vertybes“, „importuojamas“ iš Briuselio?

- Būtent, tačiau Europos tautos, o ypač valstybės - ES narės kaip tik šiuo metu išgyvena tam tikrą sąmonės sugrįžimo po nokdauno būseną: „breksito“ istorija apnuogino ES inžinierių veidmainystę, jos konstrukcijos butaforiškumą ir akivaizdų jos vadovybės priešiškumą savo pačios deklaruojamoms vertybėms. Europos valstybių visuomenės kasdien vis aiškiau suvokia, kad ES demokratija - viso labo tėra simuliakras, kad jokios žodžio laisvės, jokios tikėjimo laisvės (tiek religine, tiek ir pažiūrų prasme) nėra ir net nėra siekiama kurti, kad didžiosios Europos valstybės iš Antrojo pasaulinio karo visiškai nieko nepasimokė ir neatsisakė imperinių ambicijų. Ar kada susimąstėte, ką ES šalių tautos gavo mainais už dėl bendros sąjungos paaukotas nacionalines savastis? Ogi nykią, bendrą visiems puskalbę, sudarytą iš panašiai penkių šimtų žodžių, kurią vertimo sistema „Google translate“ be vargo ir be klaidų verčia iš vienos kalbos į kitą. Deja, visa tai, ką vadiname ES dariniu, bibline kalba tariant, viso labo tėra Babelio atstatinėjimas - vėl tolydžio augančios pražūtingos žmogiškosios puikybės ženklas. Ir kasdien vis daugiau Europos žmonių šitai suvokia.

- Vadinasi, reziumuojant mūsų štai aptartą Lietuvos šimtmetį, reikėtų sakyti, kad ratas apsisuko ir Lietuva vėl atsidūrė „priešaušrio“ epochoje, kurioje ir vėlei prireiks knygnešių bei daraktorių?

- Na, o apie ką byloja būtinybė knygnešiams ir daraktoriams atsirasti? Apie okupaciją. Naująją Lietuvos okupaciją, kurioje dabar ir gyvename. Tai - proto ir sielos okupacija. Skamba šiurpiai, bet kuo gi dar paaiškinti faktą, kad per dvidešimt septynerius metus mūsų valstybėje taip ir nesusiformavo visuomenės sluoksnis, kuris Lietuvos nepriklausomybę laikytų vertybe? Tik tuo, kad sąmoningai jam nebuvo leista susiformuoti.

O knygnešių - jų ir šiandien yra. Ir ne mažiau pasiaukojusių, nei kirilicos jungo laikais. Tik štai visuomenė, deja, - kitokia. Dabartinė Lietuvos visuomenė nepasiliko sau slaptraščio, nepasiliko galimybės turėti savąją nuomonę, todėl nūdienos knygnešius vadina propagandistais ir stengiasi patys, savo iniciatyva juos persekioti.

- Išeitų, kad, išskyrus formalią šimtmečio sukaktį, nelabai ir turime dėl ko džiūgauti ir švęsti?

- Kaip yra pasakęs šviesaus atminimo poetas M.Martinaitis - švęsti tegali tai, kas tau yra šventa. O Lietuvos šimtmečio šventės turinys atiduotas į rankas žmonių, kuriems Lietuva - ne šventa, kuriems tai tik vienas iš daugybės verslo projekčiukų. Todėl jų surengtos šou programos ir saliutai man nereikš jokios šventės. Be to, kaipgi įmanoma švęsti sukaktį valstybės, kurios nebėra? Na, taip - Lietuvos iškaba dar išlikusi, bet Lietuvos, kaip kultūrinės tikrovės, Lietuvos kaip dvasinės tikrovės - nebėra. Savarankiškos valstybės funkcijų ji taip pat neatlieka, o kaip sako Vytautas Radžvilas - nebeturi jau net ir valstybės ambicijų.

Širdimi Lietuvos šimtmetį, žinoma, švęsiu - švęsiu linkėdamas sau ir visai Lietuvai atgimimo. Neapsimetinėkime patys prieš save - mes visi ligi vieno to atgimimo ilgimės. O jeigu tauta trokšta atgimti, vadinasi, jaučiasi esanti arti mirties.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“