Selemonas Paltanavičius: "Pirmyn - į šviesos aukštį!"

Mes jos laukėme. Labai ilgai... O ji užgriuvo netikėtai, ir kaltas čia - pavasaris, kuris turėjo išeiti net neapšilęs kojų. Tiesa, pavasaris ir per tą trumpą laiką atliko visus savo darbus, daug ką užaugino, subrandino, paruošė vasarai. Ar galėjo būti kitaip?

Taigi - pavasaris vis labiau tolsta, vasaros svaigulys įsuka į savo sūkurį, diena ilgėja, o mes suprantame, kad nusipelnėme atostogų. Kas tikrai jų nusipelnė, atostogaus, tačiau... nepadarykime didžiausios klaidos, per atostogas nepabėkime nuo lietuviškos vasaros. Jei taip padarysime, turėsime savęs paklausti: ar vasaros laukėme tikrai nuoširdžiai?

Vasarai skirti trys mėnesiai, tačiau turime žinoti, kad vasara, kaip ir žiema, paprastai trunka ilgiau. Šie du tikrieji metų laikai pasiima dalį laiko iš rudens ir pavasario. Štai ir dabar - daug ką vasariško gamta jau užmezgė, pradėjo nesibaigus gegužei. O rudenį iki pat rugsėjo vidurio dar jausime vasaros glamones.

Vasarą paskelbia, apie ją praneša visai ne kalendorius ir net ne oro temperatūra. Viskas priklauso nuo dienos ilgio, taigi - šviesiojo paros meto trukmės. Tokius ženklus galima pamatyti gegužei persiritus antron pusėn - tada gamtoje jau suveši vadinamieji vasaros augalai, pasirodo vasaros drugiai. Paukščiai, sakytum, neturėtų reaguoti į tokius paakinimus, nes jie Žemėje gyvena labai seniai, yra regėję daugelį permainų. Kur tau! Šiemet galima susidaryti teisingiausią požiūrį į paukščių reakciją: daugelis sugrįžti vėlavusių (kai kas - visu mėnesiu) perėti pradėjo laiku, o jų jaunikliai... Ji netikite - pažiūrėkite: Vilniaus apylinkėse varnėnų vaikai lizdus paliko pačioje birželio pradžioje, taigi - kaip visada. Panašiai susiklostė ir kitų migruojančių keliauninkų režimas.

Dar mažiau nuo įvairių trumpalaikių permainų priklausomi žvėrys. Jiems nėra ko žvalgytis į orus ar vėluojantį pavasarį: atėjo metas vaikus vesti, tą jie ir daro. Kaip ir kasmet, pirmomis vasaros dienomis stirnos atveda savo mažylius, elniukai jau sekioja paskui motinas, briedžiukams sukako mėnuo, lapiukai palieka pirmąjį urvą. Jie dar nėra savarankiški, ir persikėlimo į naują urvą priežastis labai proziška: senajame prisiveisė blusų ir gyventi tapo labai sunku. Naujas lapės iškastas urvas negilus, bet - šviežio smėliuko, taigi - švarus.

Vakarais iš urvų išlenda barsukų, mangutų jaunikliai (šių būna bent 10-15) ir šniukštinėja aplinkui, maisteliauja, mokosi. Vilkų jaunikliams jau mėnuo, jie tikrai neprimena mėnesio amžiaus šuniukų, nes yra daug tvirtesni; tokie reikalui esant gali keliauti į naują lizdo vietą, patys pasislėpti po paparčiais, nusvirusiomis eglių šakomis.

Gamtininkas Petras Adeikis neseniai per Lietuvos radiją pasakė labai įdomią mintį: „Lietuvoje yra tokia graži gamta... tiesiog rojus. O kad viskas neatrodytų rojumi, Dievas paleido uodų, erkių.“ Na, gal Dievas jų ir nepaleido, tačiau kol kas šie sutvėrimai, taip pat ir gyliai, sparvos, mašalai daro savo įkyrius darbelius, trukdo mums ilsėtis ir dirbti. Tačiau kas visi šie jų bandymai, palyginti su vasara?

Šviesa keliauja vis dar aukštyn - į savo varpinę. Tai truks bent porą savaičių. O paskui... Paskui vasara nesibaigs. Ji bus dar labai ilga ir graži. Skubėkite pas ją, neleiskite jai praskrieti nepamatytai ir nepajaustai.