Seimo rinkimai 2016. Partijos žino kelius į rojų

Pervertus į Seimą kandidatuojančių partijų programas, kyla visai natūralus klausimas - ar patys programų kūrėjai tiki, kad jų elektoratas šią kūrybą skaito. „Sieksime“, „užtikrinsime“, „garantuosime“, „didinsime“, „plėsime“, „gerinsime“, „įgyvendinsime“, „remsime“ - tokius ir panašius pasižadėjimus, pataikaudamos savo rinkėjams, žeria visos politinės jėgos nuo kairės iki dešinės. Tai smarkiai niveliuoja programas. Tarp šių pasižadėjimų, tiesa, esama ir racionalių siūlymų, paremtų skaičiais, bet jie pradingsta pažadų ir įsipareigojimų vandenyne.

Didelių ambicijų rinkimuose turinti Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, matyt, nusprendusi savo rinkėjų nevarginti skaičiais ir skaičiavimais, pasitenkino vien pažadais. Sąjungos programa - viso labo keliasdešimt abstrakčių lozunginių teiginių, kaip antai: „Pertvarkę pensijų sistemą, padidinsime senatvės pensijas“.

O štai Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programa išguldyta net 280 puslapių. Tiesa, didelę dalį jos užima socialdemokratų valdymo laikotarpio kritika. Esamos padėties studija ir ateities projekcijos, apipintos skaičiais ir diagramomis, turėtų liudyti, jog konservatoriai labai rimtai nusitaikę į valdžią ir tikrai žino, ką jie darys sėkmės atveju. Tačiau piešdami mūsų šalies ateitį jie taip užsisvajoja, kad skaitydamas imi galvoti, ar Lietuva netaps Naujaisiais Vasiukais iš „Dvylikos kėdžių“.

Jų pagrindiniai varžovai socialdemokratai - priešingai - programoje vengia skaičių. Matyt, nusprendė, jog jų vykdoma socialinė-ekonominė politika rinkėjus tenkina, todėl savaime turi būti aišku, kad ji bus tęsiama ir po rinkimų. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog jie suvokia realybę. Bet tik tiek. O gal toks tonas pasirinktas sąmoningai, kad koks rinkėjas nepaklaustų: „O kur jūs anksčiau buvote?“

Atlyginimai didės, o kainos?

Visos be išimties politinės jėgos akcentuoja siekį palengvinti Lietuvos žmonėms gyvenimą. Todėl nenuostabu, kad jos lenktyniauja žadėdamos didinti atlyginimus.

Taigi, ko galėtume tikėtis iš šių varžybų?

Darbo partija užsibrėžusi minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) padidinti iki 656 eurų, vidutinį darbo užmokestį - iki 1110 eurų, o vidutinę pensiją iki 422 eurų. Partija „Tvarka ir teisingumas“ MMA žada kelti iki 777 eurų, o vidutinį atlyginimą - iki 999 eurų. Socialdemokratai apie tai tyli. Konservatoriai vidutinį darbo užmokestį padarys 1250 eurų, o vidutinę senatvės pensiją 400 eurų dydžio.

Lietuvos liberalų sąjūdis 2020 m. žada vidutinį 1000 litų atlyginimą atskaičius mokesčius. Darbuotojams užkrautą naštą jie lengvins kasmet po 1 proc. mažindami mokesčius „Sodrai“ ir PVM tarifą, kuris per ketverius metus smuktelėtų iki 18 proc.

Rinkėjams negali nepatikti Artūro Zuoko vedamų liberalų užmojai iki 9 proc. mažinti PVM centralizuotam šildymui, iki 10 proc. sveikam maistui, viešajam maitinimui, viešajam transportui, iki 5 proc. - knygoms, spaudai bei kompensuojamiesiems vaistams.

Kels regionus

Naujų, originalių idėjų, kaip gaivinti regionus, partijos nepateikia. Visiems aišku, kad ten reikia kažkaip išlaikyti žmones ir sustabdyti emigraciją.

Konservatoriai nykstančius regionus nusiteikę pastatyti ant kojų įkurdami 140 smulkių ir vidutinių įmonių, kuriose dirbtų po 200 darbuotojų. Jie numatę 10 regionų centrų su išplėtotomis LEZ bei pramonės parkais vystymo planą. Todėl siūlo įkurti Regionų ekonominės plėtros agentūrą, kuri parengtų centrų vystymo strategiją. Jų svajonė - kad 50 km spinduliu aplink LEZ kursuotų nemokamas transportas, o didžiuosius miestus jungtų greitaeigiai traukiniai. Kyla klausimas, o kodėl likusioji Lietuvos dalis nenusipelnė būti LEZ - patraukli tiek investuotojams, tiek darbuotojams?

Beje, kalbant apie darbo vietų steigimą nori nenori tenka prisiminti 2009-uosius, kai po konservatorių „naktinės mokesčių reformos“ privačiame sektoriuje buvo sunaikinta daugiau nei 160 tūkst. darbo vietų.

„Tvarkiečiai“ pasirengę darbo rinką regionuose išjudinti kiekvienoje seniūnijoje įkurdami po šimtą darbo vietų. Kaip 550 seniūnijų tai pasiekti, nelabai aišku, bet, programos rengėjų nuomone, 55 tūkst. darbo vietų regionams būtų labai svarbu.

Darbo partija, siekdama į regionus privilioti specialistus ir ten „pririšti“ jaunus žmones, municipalinio būsto statybai per ketverius metus iš ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto pasiruošusi skirti 1 mlrd. eurų. Likę provincijoje ir ten įsidarbinę jaunuoliai dvejus metus nemokėtų gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo.

Skatindami verslą periferijoje, penkerius metus nuo pelno mokesčio „darbiečiai“ atleis naujai įkurtas gamybos ir paslaugų įmones. Be to, šios pirmą kartą pretenduodamos į ES struktūrinę paramą gaus pirmumo balą.

Konservatoriai smulkiajam nerizikingam verslui licencijų išdavimo laiką numatę sutrumpinti iki vienos dienos. Jie ir toliau joja ant savo arkliuko programoje kalbėdami apie stambiųjų investuotojų viliojimą į Lietuvą. Giliai apgailestaudami, kad pasirinkome ne Airijos, o Graikijos kelią, jie atėjusioms pasaulinio lygio korporacijoms iš anksto žada kompensuoti įsikūrimo išlaidas penkerių metų mokesčių dydžio suma.

Pažadai jaunoms šeimoms

Nė viena partija nedrįso užsimerkti prieš blogėjančią Lietuvos demografinę padėtį. Tačiau išeitis ją pagerinti matoma beveik vienodai - gelbėti jaunas šeimas.

Konservatoriai jaunai šeimai pirmąjį gyvenamąjį būstą įsigyti padės kompensuodami pradinį įnašą. Jeigu šeima turi vieną vaiką - būtų kompensuojama 10 proc. pradinio įnašo, jeigu du vaikus - 15 proc., tris vaikus - iki 20 proc.

„Tvarkiečiai“ pasiryžę gimstamumą skatinti kitaip. Tris vaikus auginančiai šeimai galiotų lengvatinis 10 procentų gyventojų pajamų mokestis, o motinystės (tėvystės) išmoka būtų mokama trejus metus; pirmuosius - 100 proc. atlyginimo, antruosius - 70, trečiuosius - 50 proc. 

Be abejonės, drąsus „tvarkiečių“ sumanymas skirti vienkartinę 5 tūkst. eurų pašalpą gimus vaikui ir po 100 eurų mokėti iki pilnametystės pataisytų liūdną demografinę padėtį. Tai paskatintų vaikų susilaukti ne tik jaunas šeimas. Tačiau į ką tada pavirstų kaimas, jeigu jame dabar apstu asocialiose šeimose vaikų, prigimdytų dėl pinigų?

Viliojančią jaunų šeimų aprūpinimo būstu programą yra numačiusi Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai), skelbianti trijų vaikų politiką. Numatytos ne tik PVM lengvatos vaikų prekėms. Šeimoms, auginančioms du ir daugiau vaikų, būtų taikomos lengvatos ir perkant buitinę techniką.

Dėmesio verta A.Zuoko vedamos partijos nuostata - įgyvendinti valstybinę būsto ilgalaikės nuomos programą. Jaunos šeimos, užuot varsčiusios bankų duris, galėtų nuomotis būstą iš valstybės fondo. Tačiau neblogos idėjos, ko gero, pasmerktos likti popieriuose - reitingai rodo, kad partija galimybės prasimušti į valdžią neturi.

Švies ir mokys

Atrodo, jog visos partijos spėjo įsisąmoninti, kad šalies ateitis neatsiejama nuo švietimo sistemos pertvarkos. Tačiau konkrečių receptų, ką kardinaliai keistų joje, tenka su žiburiu ieškoti. Tobulinti priešmokyklinį vaikų ugdymą, mokyklose įvesti profesinį orientavimą, kelti pedagogų kvalifikaciją bei atlyginimus, optimizuoti mokyklų tinklą, profesines ir aukštąsias mokyklas suartinti su verslu - tai atsispindi visų partijų programose.

Kaip keistųsi mokykla, atskleidžia ne taip seniai švietimo sistemą nelabai sėkmingai bandę reformuoti liberalai. Liberalų sąjūdis žada „100 nepriklausomų mokyklų“ programą, į kurią įsitraukusios mokymo įstaigos turėtų visišką savarankiškumą, rinktųsi pamokų dėstymo būdą ir formą. Liberalai tikisi suvienodinti valstybinių ir privačių mokyklų finansavimą, o mokinio krepšelį 2020-aisiais išauginti iki 2 tūkst. eurų.

„Darbiečiai“ žada pasiekti, kad švietimui ir mokslui finansavimas sudarytų 6 proc. BVP.

Deja, daugumoje partijų programų vengiama kalbėti apie esminę aukštojo mokslo pertvarką. Tik konservatoriai skelbia ambicingą siekį - aukštųjų mokyklų tinklą pertvarkyti taip, kad 2-3 sukurti nacionaliniai universitetai būtų tarptautinio lygio, o iki 2030 m. bent vienas patektų į pasaulio geriausiųjų šimtuką. O štai 2008-2010 m. jie turėjo kitokių užmojų - tada bendras pedagogų skaičius sumažėjo net 5,3 tūkstančio.

Mažins biurokratų 

Rinkėjams turėtų patikti programiniai užmojai mažinti valstybės tarnautojų armiją. Darbo partija pasirengusi per ketverius metus valstybės tarnautojų sumažinti penktadaliu. Be to, ji žada likviduoti „panašias administruojančias įstaigas“.

Konservatoriai nusprendę žengti dar toliau, kasmet sumažindami po 750 valstybės tarnautojų. Atsižvelgdami į valstybės demografinius pokyčius, jie užsibrėžę per 10 metų sumažinti valstybės tarnautojų skaičių 30 proc. - nuo 28 600 iki 19 600.

Džiugu skaityti tokius pažadus. Kaip jie susiję su realybe - niekas nežino. 2009 m. įsteigus naują Energetikos ministeriją, kuriai buvo paskirtas vadovauti Arvydas Sekmokas, žadėta, kad ji mokesčių mokėtojams papildomai nekainuos nė cento, nes valdininkų nedaugės. Iki šios reformos Ūkio ministerijoje dirbo 264 darbuotojai. Po reformos abi ministerijos išsipūtė. Ūkio ministerijoje beveik tiek pat darbuotojų, kiek prieš jos padalijimą į dvi, o per abi ministerijas darbuotojų padaugėjo vos ne šimtu.

Žada revoliuciją

Revoliucingiausių idėjų bene gausiausia „Tvarkos ir teisingumo“ partijos programoje. Jie užsibrėžę Seimo narių skaičių mažinti drastiškai - iki 71 (Darbo partija siūlo iki 111), o Seimo ir savivaldybių tarybų narius rinkti tiesiogiai tik vienmandatėse apygardose ir apylinkėse. Referendumui surengti, jų nuomone, pakaktų 100 tūkst. piliečių parašų.

„Tvarkiečiai“ komerciniams bankams ir prekybos centrams, kurių metų apyvarta viršija 100 mln. eurų, bandytų įvesti 5 proc. dydžio solidarumo mokestį.

Rolando Pakso partija taip pat mano, jog policijos komisarai, teismų pirmininkai ir prokurorai turėtų būti skiriami pritarus vietos gyventojams.

Jų valia neliktų ir Aplinkos ministerijos, kuri taptų Darbo plėtros ministerija, perėmusi kai kurias Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministerijų funkcijas. Beje, „tvarkiečiai“ pasiryžę įteisinti Lietuvoje penkis regionus - Aukštaitiją, Žemaitiją, Dainavą, Sūduvą ir Mažąją Lietuvą.

Taip pat jie siektų įkurti Tautos Banką, į kurį būtų perkeltos valstybinių institucijų lėšos. Jam sugalvotas vardas - „Vytis“.

Sveikata - pačių žmonių rūpestis

Sveikatos apsauga - sritis, kurios ateičiai numatyti partijoms fantazijos aiškiai pritrūko. Kritikuodamos esamą sistemą ir nesugalvojusios, kaip reformuoti, partijos apsiriboja pažadais padaryti ją prieinamesnę ir nepamiršta akcentuoti, kad savo sveikata žmonės turi rūpintis patys.