Savaitinės akcijos prieš patyčias lyg pasityčiojimas

Turbūt retas iš mūsų galėtų pasigirti gyvenime nesusidūręs su patyčiomis. Tik vaidmuo kiekvienam turbūt teko skirtingas. Vakar lavinimo mokyklose prasidėjo akcija „Savaitė be patyčių“, tačiau tiek mokyklų vadovai, tiek filosofai mano, jog trumpa viešųjų ryšių akcija negali paveikti moksleivių elgesio. Jų teigimu, savaitė be patyčių turėtų tęstis visus metus. Dabar tai tėra varnelės uždėjimas atlikus gerą darbą, o akcijai pasibaigus ir toliau tyčiojamasi į sveikatą.

Užsideda pliusą

Kaip ir kasmet, visą savaitę įvairios organizacijos, pristatydamos įvairiausias idėjas, piešiniais, edukaciniais filmais, parodomis stengiasi atkreipti visuomenės dėmesį į šią vis dar giliai įsišaknijusią problemą, skatinti bendrauti draugiškai, pagarbiai.

Specialistų vertinimu, su jomis susiduria daugiau negu pusė Lietuvos mokinių. Sistemingi, pasikartojantys užgauliojimai, žeminimas žeidžia patyčių aukas, trikdo jų normalų dvasinį vystymąsi.

Ketvirtą kartą „Vaikų linijos“ organizuojama akcija „Savaitė BE PATYČIŲ“ kasmet sulaukia nemažai dėmesio. Aktyviai į organizuojamą akciją įsijungia ir politinės jėgos, pvz., liberalų sąjūdis. Prisidėdami prie renginių organizavimo, atviro kalbėjimo užsideda pliusą.

Deja, kaip ir kasmet savaitei praėjus viskas nugrimzta praeitin ir toliau gyvenama iki tol buvusiu ritmu. Patyčių priežasčių neieškoma, o organizatoriai bei politikai gali užsidėti varnelę padarytų darbų sąraše.

Džiaugiasi nuopelnais

„Vaikų linijos“ psichologė, viena iš „Savaitės BE PATYČIŲ“ organizatorių, Marina Mažionienė teigia sulaukianti didžiulio palaikymo iš ugdymo įstaigų, vyriausybinių ir nevyriausybinių verslo institucijų, politikų.

„Visą savaitę vyksta įvairiausi renginiai, susiję su patyčių prevencija, tuo siekiame atkreipti visos visuomenės dėmesį į šią problemą. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie patyčių mažinimo“, - įsitikinusi M. Mažonienė.

Jos teigimu, šiais metais į akciją įsitraukė daugiau nei tūkstantis ugdymo įstaigų iš visos Lietuvos.

„Kiekviena mokykla šiai savaitei pateikia skirtingus planus. Jie organizuoja koncertus, konkursus, paskaitas savo bendruomenėse. Džiaugiamės, kai mokyklose galime matyti „be patyčių“ simboliką“, - gyrėsi M.Mažonienė.

Nėra kuo girtis

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius pyko ir teigė, jog didžiuotis nėra kuo, mat be patyčių turėtų būti ne tik savaitė, bet visi metai.

„Kiekviena mokykla ar lavinimo įstaiga turi atskirus planus ir idėjas, kaip užkirsti kelią patyčioms. Vieni galbūt aktyviau į tai žvelgia per šią savaitę, tačiau, mano nuomone, apie tai kalbėti vien neužtenka, reikia veikti“, - pabrėžė S.Jurkevičius.

Licėjaus vadovas taip pat pažymėjo, jog daug kas priklauso ir nuo pačių tėvų, jų lavinimo ir rodomo pavyzdžio.

„Mūsų ugdymo įstaigoje ši problema ne tiek ryški ir neįgauna brutalių ar skausmingų formų. Daug kas priklauso nuo bendros mokyklos situacijos, mokinių bei vyraujančios atmosferos. Nėra idealių variantų, bet manau, jog aukštesnę bendravimo kultūrą taip pat lemia ir socialinis gyvenimas bei išsilavinimas“, - problemos šaknų ieškojo S. Jurkevičius.

Jo teigimu, neužtenka vienos savaitės apie tai pakalbėti.

„Jei problema opi, apie tai turi būti diskutuojama ir klasės valandėlėse, specialiose paskaitose. Ne tik per tam skirtą savaitę“, - konstatavo S.Jurkevičius.

Krescencijus STOŠKUS, filosofas:

Visada svarsčiau, kada žmonės išmoks kritikuodami kitus pasižiūrėti į save. Dabar matomos pasekmės - patyčios, tačiau šaltinio, iš kur jos kyla - ne.

Ne tik patyčioms, bet ir kitoms problemoms skiriamos tam tikros dienos. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Matyt, kažkas visuomenėje junta, kad kultūroje yra ištirpę dalykai - išnykę, sugedę, nekontroliuojami ir kurie niekam nerūpi. Tai ką daro su jais? Kadangi jų yra nemažai - nusiplauna rankas. Paskelbia dieną, surengia šventę, pasidaro pramogą ir viskas užsibaigia.

Tačiau šis dalykas negali būti tik švenčių reiškinys ir kokios nors euforijos skatinimo ženklas. Čia yra rimtas, ypač Lietuvoje, skaudulys.

Esame įmesti į tokį pasaulį, kuriame galioja tik džiunglių įstatymai. Tarybiniais laikais egzistavo kolektyvizmas ir žmonės gyveno paklusdami taisyklėms. Vėliau išsivadavome. Tik tai netinkamai interpretavome ir tą bėgimą iš kolektyvizmo į individualizmą ne taip supratome. Ir turbūt jau tuo metu žmonių elgesyje užsiprogramavo žvėriška konkurencija. Nors civilizacija pagrįsta konkurencija, bet mūsų konkurencija pavirto laukiniu bandymu įsitvirtinti.

Įsijunkime bet kurią komercinę televiziją, kurioje nuolat deklaruojami žodžiai ir teiginiai: „Tu gali būti pirmas“, „Tu turi ir privalai būti pirmas“, „Gėda, jei esi antras“. Vadinasi tas individualizmas tebėra skatinamas iki beprotybės. Ir žmogus, kuris nesuspėja į tą pirmesnę vietą - jam reikia atsikeršyti. Tai išauga į paradiškus neapykantos veiksmus, kurie neturi realios jėgos.

Televizijoje teko matyti pavyzdį, kai žmogus žmogui liepia už pinigus daryti jį žeminančius dalykus. Pavyzdžiui: šliaužk, duosiu penkis litus, ar tu šliauši? Ne? Duosiu 10, 20, 100 litų. Ir galų gale žmogus sutinka. Tai yra tas, kas turi pinigų, gali daryti, ką nori. Bet tai ir yra nuolatiniai reiškiniai, kuriuos matydami mūsų vaikai mėgdžioja.

Noriu atkreipti dėmesį į pačias prestižiškiausias komercines televizijos laidas. Tarkim, rodomi puikūs chorai. Lietuvoje tiek daug dainininkų, net nežinojau, kad šitiek virtuozų turime, konkurencija didžiulė, tai aukščiausias profesinės kultūros lygis. Ir štai nuostabiai padainavus pradeda spręsti teisėjai, reikšti savo nuomonę. Ar pastebėjote, kad čia ir slypi visas brutalumas, apie kurį šnekame? Žmonės, paskirti teisėjauti, turi būti nešališki vertintojai, o jie pasirodo kaip chuliganai, nes su džiaugsmu ima prikišti nesėkmes ar net kokius apsirikimus, su džiaugsmu mindžioja, sako: „Tai gražu, tai įdomu, to publika nori“.

Patys to nesuprasdami suaugusieji sukuria patyčių iliuziją ir po to neranda priežasties, kodėl vaikai mokyklose tyčiojasi vieni iš kitų, nors patys tai ir sukuria.