Numatoma, kad ateinančiais metais išlaidos krašto apsaugai viršys NATO reikalaujamus 2 proc. bendrojo vidaus produkto ir ties tuo nebus sustota. Krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio teigimu, 2020 metais išlaidos kariuomenei, tikimasi, sudarys 2,35 proc. BVP.
- Kariuomenei 2 proc. BVP ir ne mažiau - JAV prezidentas Donaldas Trampas NATO valstybėms priminė tokį reikalavimą, kurį Lietuva be išlygų nusiteikusi vykdyti. Jeigu laikysime, kad technologijų amžiuje karus laimi ne patrankos, o protai, įdomu, kodėl mūsų politikai tokiu pačiu principu nenustato tvarkos, kaip finansuoti švietimą, - „Vakaro žinios“ paklausė Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto DAUJOČIO.
- Aš neatskirčiau tų dalykų. Nes tokiose klasikinės demokratijos šalyse, pavyzdžiui, kaip Suomija krašto saugumas yra kompleksinis dalykas. Karinė dedamoji yra viena iš nedaugelio, ji svarbi, bet švietimas taip pat į ją įeina ir yra ne mažiau esminis. Tas pas mus vyraujantis požiūris, kad metame gynybai, metame saugumui, o švietimą ir kitas dedamąsias paliekame, reiškia tolesnį valstybės griovimą. Prisiminkime sovietmetį, kai žmonės kentė nepriteklius. Visa tai buvo aiškinama, kad mes esame priešų apsuptyje, reikia resursus mesti gynybai, ir matome, kuo tai baigėsi. Lietuva tokią paradigmą atkartoja. Aš karinio krašto apsaugos aspekto svarbos tikrai neneigiu, bet veikla, kad rūpinamasi saugumu, pas mus iš tikrųjų tik imituojama. Jiems (politikams - red. past.) kur kas paprasčiau spręsti problemą metant pinigus krašto gynybai ir atsikratyti kitų problemų sprendimo.
- Negi mūsų politikai, kalbantys apie išorines grėsmes ir vien tik apie tuos 2 proc., nesuvokia, kad neišprususi visuomenė tampa lengvai pažeidžiama, lengviau pasiduoda priešiškoms įtakoms?
- Viena šalies saugumo sąlygų - brandūs šalies piliečiai. Ką tai reiškia? Pokario metais, pažiūrėkime, kas ėjo į partizanus - gimnazistai, mokytojai. Švietimo sistema padarė savo. Jos paruošti žmonės dėl savo šalies aukojosi. Saugumui reikalinga maksimali visuomenės sanglauda. O ką mes turime Lietuvoje? Vienoje valstybėje turime dvi valstybes, vieną turtingųjų, kitą vargšų. Tų valstybių interesai visiškai priešingi. Tai suprantama, bet problema yra ignoruojama, o ji saugumui ne mažiau svarbi. Dviejų valstybių egzistavimas yra taip pat saugumo griovimas. Ar gali valstybė, kurioje nėra visuomenės sanglaudos, būti vieningai pasiruošusi gintis? Tai neįmanoma. Socialinė atskirtis yra ne mažiau pavojinga negu išorės priešai.
- Švietimo problemų sprendimo atidėjimas - tai ne kas kita, kaip ne tik mūsų, bet jau ir mūsų vaikų geresnio gyvenimo lūkesčių laidojimas. Kas norės ginti tokią valstybę, kurioje nėra gera gyventi?
- Pirmiausia turi būti nusiteikimas ginti savo šalį. Jeigu jo nėra, protas ramiausiai gali nukeliauti tarnauti priešingai pusei. Jeigu svarbiausia tarpusavio konkurencija, pinigai bet kokia kaina, Tautos interesas tampa nebesvarbus. Verslas kariauja, kad priimtų imigrantus, rūpinasi Lietuvos pilietybe, kad jie čia dirbtų, nes vietiniai nepatenkinti išvažiuoja. Ar atvykėliai gins Lietuvą? Negins. Faktiškai darome Lietuvą be lietuvių, o švietimo sistema neugdo patriotų. Įsipareigojimus NATO reikia vykdyti, bet pas mus visiškai nesuprantama, kad tai yra tik viena dedamoji. Svarbi, bet, sakyčiau, ne svarbiausia.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą