Sąjūdžio ryžto pabaigos dar nematyti

Minėjimas

Savaitgalį vykusiuose Sąjūdžio 20-mečio paminėjimo renginiuose "pašalinių" žmonių beveik nebuvo. Į juos rinkosi tie, kurie ir prieš dvidešimt metų pirmieji būrėsi į iniciatyvinę grupę, o paskui buvo daugelio iniciatyvų Klaipėdoje įkvėpėjai ir vykdytojai.

"Sąjūdis nemirtingas"

Nors meninio akcento "Mūsų Sąjūdis 1988" prie Sąjūdžio ąžuoliuko Tiltų gatvėje išvakarėse kilo nesusipratimų dėl to, kad pilko granito reljefas su dviem bronzos pėdutėmis senamiestyje įkurdintas be kelių instancijų leidimų ir derinimų, pati paminklo atidengimo procedūra buvo sklandi ir šventiška. Joje dalyvavęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius patikino, kad dėl neatliktų popierinių formalumų į paminklą nebus kėsinamasi.

"Įvairioms progoms rengiami koncertai baigiasi, kalbos užsimiršta, o akmuo ir bronza gyvuos ir tuomet, kai mūsų nebebus", - sakė paminkliuko autorius, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Klaipėdoje narys Vytautas Karčiauskas.

Beje, jis, niekieno neatsiklausęs, prieš 20 metų pasodino ir tą ąžuoliuką, kuris taip simboliškai netinkamoje žemėje prigijo, sulapojo ir išaugo galingu medžiu. Tarsi įsikūnijusi pagrindinė Sąjūdžio idėja - laisvė.

"Prieš dvidešimt metų būriavęsi aplink pirmąją trispalvę vėliavą Klaipėdoje, Tiltų gatvėje, kažin ar galvojome, kad čia vėl kada nors susirinksim ir stebėsim prastoje žemėje suvešėjusį ąžuolą", - sakė Seimo narys Vytautas Čepas.

Pasveikinti Klaipėdos sąjūdiečių buvo atvykę ir vienas Lietuvos Sąjūdžio idėjų generatorių Arvydas Juozaitis bei judėjimo siela Angonita Rupšytė. A. Juozaitis Klaipėdos sąjūdiečiams įteikė atminimo lentą, kurioje Lietuvos Sąjūdžio lipdukai suklijuoti tokia tvarka, kaip jie buvo sulipdyti ant Lietuvos Sąjūdžio būstinės durų Vilniuje. Įteikdamas tą atminimo lentą, A. Juozaitis pažymėjo, kad Klaipėdos sąjūdiečiai pasižymėjo drąsa.

"Sąjūdis nemirtingas todėl, kad visi jį savinasi", - sakė A. Juozaitis.

Nuo ąžuoliuko - prie medžio skulptūrų

Tautodailininko Vytauto Ulevičiaus medžio skulptūrų paroda Klaipėdos parodų rūmuose buvo surengta trečią kartą. Šįkart ji skirta sūnui Rimantui Ulevičiui atminti. Taip jau sutapo, kad, minint Sąjūdžio 20-metį, minimas ir vieno aktyviausių sąjūdiečių žuvimo dešimtmetis.

Į parodos atidarymą susirinko didelis būrys R. Ulevičiaus draugų, bendraminčių ir meistro talento gerbėjų.Tautodailininkas ne tik parodos atidaryme, bet ir jau vėliau Rimanto bendražygių, bendramokslių ir bičiulių surengtame vakare pažymėjo: "Jeigu Rimas būtų su mumis, padėkočiau už perleistus draugus, kurie tapo tarsi mano sūnumis, besirūpinančiais, kaip gyvenu, aplankančiais, kaip ir tuomet, kai atvažiuodavo su Rimu."

Vienas jų, sūnumi vadinamas Mindaugas Karalius, per parodos atidarymą viešai pasižadėjo įsigyti tautodailininko skulptūrą savo namams sudvasinti. Iš Kauno atvykęs V. Ulevičiaus talento gerbėjas kūrėjui papriekaištavo, kad jis per daug dirbąs - be atvangos ir poilsio. Tačiau pažado iš V. Ulevičiaus atsidėti poilsiui neišgavo. Atvirkščiai - meistras turi daug neįgyvendintų užmojų.

R. Ulevičiaus žmona Violeta Ulevičienė pabrėžė, kaip jai svarbu ir reikšminga regėti tuos pačius veidus, kaip prieš 10 ir 20 metų.

"Vadinasi, tai buvo tikra draugystė ir tikri draugai, kuriems ne vis tiek, kaip gyvena žuvusio bičiulio artimieji", - sakė ji.

Per parodos atidarymą buvo parodytas Alekso Pašilio sumontuotas filmas, skirtas R. Ulevičiui atminti. Parodos lankytojai galėjo ir gali pasižiūrėti nuotraukų stendą. Jose - R. Ulevičiaus gyvenimo ir veiklos Klaipėdoje momentai: žaliaraištis, skautas, Sausio 13-osios Klaipėdos gynybos štabo narys, Simono Dacho mokyklos direktorius, vicemeras.

Vežėjų g. 4

Tai adresas, kur prieš 20 metų rinkdavosi Lietuvos Sąjūdžio Klaipėdos taryba, kur ateidavo Sąjūdžio grupių iš įvairių miesto įmonių ir organizacijų įgaliotiniai. Čia būdavo apsisprendžiama dėl įvairių Sąjūdžio žingsnių uostamiestyje.

Susirinkimą po 20 metų bandyta paįvairinti anų dienų šūkiais ir plakatais. Deja, nedaug jų išsaugota. Užtat daugelis Sąjūdžio Klaipėdos tarybos narių apgulė Aldonos Stašinskienės 20 metų saugotą Sąjūdžio nuotraukų albumą. Regis, ir toliau toji vertybė liks moters priežiūroje.

Šiame susirinkime nebuvo nei oficialių kalbų, nei šūkių. Susirinkusieji tiesiog bendravo, netgi pasišaipė iš savo kadaise paišytų ir rašytų plakatų. Kai kurie šiandien atrodo naivokai, o su kitais, kaip ir prieš 20 metų, į gatves galima eiti vėl.

Gražina JUODYTĖ