Sąjūdis ir pilietinė drąsa

Sąjūdis ir pilietinė drąsa

Apvalios datos jau tampa rutina. Vis minime įvykius susijusius su Lietuvos Sąjūdžio įsisteigimu. Šiomis dienomis minėdami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo sidabrinį jubiliejų lengvai galime viską nurašyti tik istorijai ir šlovingai tautos praeičiai. Visgi nevalia pamiršti, kad istorija yra mokytoja, tad prisimenant tuos įvykius, turėtume klausti, ko nūdien galėtume pasisemti iš Sąjūdžio ir pritaikyti mūsų aktualiai situacijai.

Pilietinė drąsa Lietuvoje yra tapusi stygiumi

Ko gero, didžiausiu dalyku, kuris įkvepia anų įvykių stebėtoją, galėtume laikyti pilietinę drąsą. Jos tikrai nestigo tiek Sąjūdžio lyderiams, tiek kritinei žmonių masei, kuri prisijungdavo prie Sąjūdžio organizuojamų mitingų, piketų ir parašų rinkimų akcijų. Drąsos reikėjo nemažos, nes Sovietų Sąjungos byrėjimas dvelkė utopija, krašte siautėjo saugumo (KGB) agentai, jos žemėje stovėjo okupacinė kariuomenė... Pagaliau ne kiekvienam buvo priimtinos kalbos apie valstybės atkūrimą, konfliktą su rusais, savistovią ekonomiką.

Didysis senovės graikų filosofas Aristotelis yra rašęs, kad drąsą įkvepia du dalykai - pyktis ir skausmas. Lietuviams anuomet pykti būta priežasčių: žmogišką orumą žeminančios gyvenimo sąlygos, tautinių jausmų slopinimas, prievartinis lietuvių vaikinų ėmimas į sovietų armiją, nomenklatūros bei biurokratijos išvešėjimas – tai tik keletas dalykų, kurie kėlė žmonių nepasitenkinimą. Skausmas dėl sunaikintos valstybės ir ištremtų bei išžudytų šeimos narių, giminaičių bei artimųjų buvo stiprus tautos sąmonėje. Visos šios aplinkybės sudarė puikias prielaidas įsiveržti pilietinei drąsai, kurios kulminacija ir tapo nepriklausomybės reikalavimai.

Tad anuomet pasireikšti pilietiškumui buvo itin nepalankios sąlygos, bet jis tiesiog pratrūko. Jei lygintume su nūdienos Lietuvos visuomene, tai turėtume konstatuoti, kad pilietinė drąsa yra tapusi stygiumi. Žinoma, galime retoriškai klausti, ar pilietinė drąsa apskritai yra reikalinga šiandien Lietuvoje? Juk gyvename demokratiškoje visuomenėje, žodžio ir minties laisvės sąlygomis, viskuo už mus pasirūpins rinkimų keliu suformuota valdžia...

Tačiau tai reiškia, kad valdžia neklysta ir yra visuomet teisi, o keletas žmonių visada žino, ko visiems reikia. Pagal gyventojų nuomonių apklausas labiausiai nepasitikima valdžios institucijomis. Tad esama tam tikros „visuomenės šizofrenijos“, kai valdžia nuolat keiksnojama, bet jai atiduodamos visos galios vairuoti šalies gyvenimą norima kryptimi. Kas kaltas? Žodį „drąsa“ prisisegusi ir sukompromitavusi saujelė politinių nevykėlių? Jėgos struktūrų budriai saugomas penkių partijų politbiuras? Gal paprasčiausiai mums trūksta pykčio ir skausmo, o mes gyvename puikiai, kad taip viskas vyksta?

Visuomenė yra abejinga

Reiškia pamirštama, kad prie Lietuvos nepriklausomybės atvedęs Sąjūdis savo pasiekė pasitelkęs būtent pilietinį spaudimą... Sąvokos „teisinė valstybė“, „pilietinė visuomenė“ nūdienos Lietuvai tebėra svetimybės. Tuoj po Atgimimo „atsikandus" kalbų tautinės valstybės tema daug buvo kalbama apie pilietinės visuomenės kūrimą. Tačiau tuščiai, nes šiuo klausimu vis esame tam tikrame aklagatvyje. Žinoma, esame ne vienadienio veiksmo, bet ilgalaikio proceso akivaizdoje, kuris, deja, smarkiai buksuoja.

Juk šalies piliečiai ne sykį galėjo įsitikinti apie piketų, mitingų, demonstracijų neveiksmingumą. Valdžios institucijos lieka kurčios savo piliečių balsui. Taip buvo Garliavoje, taip buvo vykstant protestams už teisingumą, taip buvo kai žmonės protestavo prieš skalūninių dujų gavybą. Net po referendumo dėl atominės elektrinės statybos, kai piliečių nuomonė buvo aiškiai pareikšta, valdžios viršūnėse ieškoma būdų kaip apeiti šį aiškiai artikuliuotą žmonių apsisprendimą, premjeras Audrius Butkevičius puoselėja planus kaip sukurti referendumą, kuris pritartų atominės elektrinės statybai.

Visgi svarbu įsisąmoninti, jog tokios priemonės neduoda naudos, ne vien todėl, kad „valdžia bloga“, bet, kad pati visuomenė yra abejinga. Jei mitingai, demonstracijos ir kitokios pilietinio spaudimo akcijos susilauktų didesnio visuomenės palaikymo, jei jose dalyvautų ne keli šimtai, bet keliasdešimt tūkstančių, jei teismų darbas, funkcionavimas būtų tos pačios visuomenės atidžiai stebimi, tai tie, kuriuos įprasta yra vadinti valdžia būtų priversti atsigręžti į žmogų, paprastą pilietį.

Tai simptomai, kurie liudija, kad solidarumas nėra mūsų visuomenei vertybė. Tačiau būtent solidarumas paneigia senąjį lotynų posakį, kad „žmogus žmogui vilkas“, o kaip tik žmogiška ir krikščioniška brolybė, kai kito žmogaus problemos priimamos kaip savos, užtikrina paveikumą, kurio taip trūksta mūsų šalyje.

Solidarumas tampa visuomenės sveikumo indikatoriumi. Jei jis pasireiškia geriausiu atveju tik kaip užuojauta, tai kalbos apie harmoningą visuomenę, bendruomenę, tėra tuščios. Visuomenėje, kuri siekia būti bendruomene, solidarumas yra būtinybė ir norma, nes visuomenė be solidarumo nėra pajėgi įgyvendinti didelius ekonominius, socialinius ar kultūrinius uždavinius. Neveltui naujasis Katalikų Bažnyčios vadovas, popiežius Pranciškus, yra sakęs: „Solidarumui reikia sugrąžinti socialinį vertingumą. Solidarumas – tai ne socialinė išmalda, bet vertybė, kuri turi būti rimtai pripažįstama.“ Deja, Lietuvoje solidarumas vis yra laikomas ne krikščionškos etikos, bet socialistinės retorikos dalimi.

Sveikai pavydėti drąsos

Tokia padėtis tik parodo, jog mūsų šalyje buvo daroma viskas, kad pilietinė visuomenė negimtų. Jos ugdymas tapo keleto visuomenės veikėjų ir neįtakingų institutų bei visuomeninių organizacijų užsiėmimu. Verslas, žiniasklaida, politikai stengėsi nuduoti, kad čia nėra problemos, kadangi tai jiems buvo ir yra naudinga. Juk ten, kur nėra pilietinės kontrolės valdžia įgyja diktatūros bruožų, stambus verslas tampa oligarchija, o keliose rankose sutelkta žiniasklaida virsta tiesos monopolija.

Visa tai matome nūdienos Lietuvoje. Visgi žinome, kad lazda turi du galus. Viena vertus, visuomenės abejingumas leido įsivyrauti tam tikram teisininkų, verslo, žiniasklaidos ir politikos konglomerato schemai, kuri netrukdomai daro šalyje tai, ką nori. Kita vertus, tuo pačiu buvo nupjauta šaka ant kurios sėdima, nes abejingi ir nusivylę piliečiai izoliuoja, savo sultyse verdantį, partinį gyvenimą, sarkastiškai vertina teismų sprendimus, nenoriai dalyvauja rinkimuose, pasirenka emigracijos iš šalies kelią. Visi šie dalykai neišvengiamai taps išcentriniu judėjimu, kuris sugriaus antipilietinę schemą.

Todėl turėtume klausti, kur prasideda ir baigiasi pilietiškumas? Ko gero, negrįžtamai praėjo tie laikai, kai pilietiškumo išraiška buvo masiniai mitingai. Šiandien pilietiškumas - tai balsas už žmogaus teises, orumą ar elementarias vertybes, tai išsivadavimas iš baimės ir „mažo žmogaus" komplekso. Toks pilietiškumas pasireiškia konkrečiais apsisprendimais ir žingsniais. Esame skaitmeninės demokratijos aušroje, kuri atneš savus iššūkius ir galimybes.

Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo jubiliejaus minėjimas neturi tapti nostalgijos laiku ar romantiniais užmojais bei kalbomis apie antrą Sąjūdį. Sąjūdžio kova už pilietinės galios išplėtimą, žmogišką orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, prieš nomenklatūros bei biurokratijos įsigalėjimą, prieš laisvo žodžio suvaržymus, cenzūros apraiškas, tautinių jausmų gaivinimas yra itin aktualūs dalykai, tačiau ši kova įmanoma tik esant pilietinės drąsos pertekliui, drąsos, kurios turime sveikai pavydėti Sąjūdžio bangos žmonėms. Pavydėti taip, kad viduje ne apkarstume, o kurtume.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder