Recepto nuo emigracijos nereikia

Respublika.lt, Justina GAFUROVA

2017-07-19 08:21

Kiekvieną mėnesį Lietuvos statistikos departamentui paskelbus migracijos skaičius, dažnas griebiamės už galvos. Tai būna puiki proga politikams pareikšti savo nuomonę, esą kokia prasta situacija šalyje, o pakalbėjus vėl užtilti iki kitų viešų skaičių. Regis, visi kiti supranta, tik politikams niekaip į galvą neateina, kad emigraciją iš Lietuvos sustabdyti jei ir įmanoma, tai toli gražu ne pažadais, o bent jau didesniais atlyginimais.

- Naujausiais duomenimis, per šių metų birželį savo išvykimą iš šalies deklaravo daugiau kaip 4000 žmonių. Politikai žarsto pažadus, kaip mažins emigraciją, bet ar vyksta bent kokie realūs darbai? - „Vakaro žinios“ paklausė Seimo Migracijos komisijos pirmininkės Guodos BUROKIENĖS.

- Jau susitarėme su Švietimo ir mokslo ministerija ir sukūrėme visą sąrašą priemonių, kad grįžtantys vaikai galėtų tinkamai integruotis į mokymosi procesą. Turi atsirasti išlyginamosios klasės, nes dažna problema, kad vaikai grįžta ir būna keliami į žemesnę klasę. Šį klausimą pavyko suderinti. Taip pat išplatinome kreipimąsi prašydami savivaldybių, kad jos palaikytų ryšius su savų rajonų išeiviais ir informuotų apie įsidarbinimo galimybes, vietų darželiuose skaičių ir kitus emigrantams aktualius dalykus. Kol kas per pusmetį pavyko padaryti tik tokius darbus.

- Viename savo posėdžių diskutavote apie Lietuvos įvaizdžio gerinimą. Kaip tai realiai gali paveikti emigracijos mastus?

- Šiam klausimui tenka labai svarbus vaidmuo. Turime kalbėti apie tai, kad Lietuvoje nėra blogai gyventi. Ir toks Lietuvos įvaizdis turėtų būti tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidoje. Deja, dabar matome priešingą variantą. Tai reikėtų daryti per kultūros renginius, per įvairias platformas ir susitikimus. Turime gerinti įvaizdį, nes matome, kad jau ir užsieniečiai nelabai gerai atsiliepia apie Lietuvą.

- Bet ar įvaizdis yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių emigraciją?

- Tikrai tai ne pati pagrindinė priežastis. Aišku, kad tai yra ekonominiai klausimai ir saviraiška. Kartais tiesiog buitinės priežastys: išvažiavo mokytis, susirado naują darbą, mylimą žmogų.

- Bet jei ekonominiai klausimai yra svarbiausi, gal reikėtų pradėti nuo jų?

- Taip, reikėtų pradėti nuo jų. Deja, pinigų iš karto neatsiranda, todėl tik kitų metų biudžete planuojama numatyti įvairių lengvatų ir kitų priemonių. Tokie dalykai vyks. Pavyzdžiui, Ūkio ministerija turi įdomią platformą „Dirbk Lietuvoje“, tad tokios idėjos ir iniciatyvos yra labai svarbios tiems žmonėms, kurie turi idėjų ir nori grįžti į Lietuvą, gali pasinaudoti tokiomis galimybėmis.

- Dažniausiai visos priemonės, skirtos emigracijai mažinti, iš tiesų yra orientuotos į jau išvykusiųjų pritraukimą. Bet ar nebūtų efektyviau pirmiausia daryti kažką, kad žmonės neišvažiuotų?

- Žinoma, tai būtų efektyviau. Bet tai yra dvipusis eismas. Negalime riboti žmonių išvažiavimo, jeigu jie mato, kad kitur yra geriau. Šiuo metu jau kuriama emigracijos stabdymo strategija, kuri turėtų būti baigta iki gruodžio 1 d. Tai bus priemonių planas, patvirtintas Vyriausybės.

Anksčiau jau buvo kalbama apie Nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Bet man atrodo, kad toks susitarimas turėtų būti pasirašytas ne tik tarp politinių partijų, bet ir tarp nevyriausybinių organizacijų, pilietinių iniciatyvų. Visi kartu turėtume dirbti dėl Lietuvos ir viską daryti šiuo klausimu. Juk piliečių įsitraukimas į valstybės gyvenimą yra labai svarbus. Šiandien piliečiai yra labai mažai įsitraukę į valstybės valdymą, todėl stebime tokį didelį nusivylimą valdžia.

Per metus ar pusmetį tikrai šios problemos neišspręsime, o rezultatų sulauksime gal tik po 5 ar net 10 metų. Bet kad pradėti spręsti reikia ir reikėjo jau anksčiau, tai akivaizdus faktas.

Povilas GYLYS, ekonomistas:

Kalbos apie emigraciją, manau, yra ritualinės ir paviršutiniškos, o giliau kalbėti pavojinga. Kad ir kalbant apie ekonomiką, kuri yra viena bazinių emigracijos priežasčių. Kita dalis nulemta teisingumo ir lyderystės deficito Lietuvoje.

Kalbant apie ekonomiką, manau, toliau ritualinių kalbų mes ir nenueisime, nes reikėtų esminių pokyčių paskirstant nacionalinį produktą. Jame darbo užmokesčio dalis turėtų paaugti, nes dabar ji didina nelygybę. Dabartinė situacija - apie 40 proc. BVP. Ir tai yra mažai. Šį skaičių būtų galima drąsiai kelti iki 50 proc. Taip, tai užtruktų ne vieną ir ne du mėnesius, bet žmonės galėtų išgyventi. Tegul mūsų BVP ir nėra didelis, bet jis nėra mažesnis vienam gyventojui Lietuvoje nei Lenkijoje ar Estijoje. Bet pažiūrėkime į pensijas ir darbo užmokesčius Lenkijoje. Ten, esant panašiam BVP vienam gyventojui, matome, kad nauja vyriausybė, beje, dešinioji, suranda tam išteklių. Aišku, kad galios centrai - užsienio kapitalo verslo bosai - neleis pajudinti šios temos. Per Laisvosios rinkos institutą ir nacionalinį transliuotoją jie padarys viską, kad užblokuotų tokias diskusijas. Jų nėra ir aš netikiu, kad jų būtų. O žmonės tai jaučia.

Kita svarbi emigracijos priežastis - neteisybė ir nelygybė. Mes neturime politinių lyderių, kurie suprastų, kas yra nacionaliniai interesai, viešasis bendrasis gėris, ir už tai nuoširdžiai kovotų. Juk vienas svarbiausių nacionalinių interesų yra teisingumas plačiąja prasme.

Kiek kartų mes jau didinome minimalų mėnesinį atlyginimą? Įvedant eurą minimalus atlyginimas buvo 195 eurai. Buvusi dauguma labai susigėdo, kai žengiant į euro zoną prieš visą Europą paaiškėja, kad Lietuvos žmogus per mėnesį teuždirba 195 eurus. Tuomet buvo staigiai padidinta. Ir kiek buvo verksmo, kad tokių didinimų verslas neatlaikys, viskas bankrutuos. O juk yra kaimynystėje šalių, kur mokama daugiau nei 400 eurų ir kažkaip nebankrutuoja verslas.

Tuo metu pažiūrėkime, kas įvyko su kainomis. Visi žadėjo, kad įvedus eurą kainos nekils. Kurį laiką buvo išlaikyta pauzė, bet dabar kai vožtelėjo...

Realus darbo užmokestis dėl to tik mažėja. Nes už didesnį darbo užmokestį pinigais dabar gali nusipirkti mažiau prekių ir paslaugų negu prieš kurį laiką, pavyzdžiui, prieš pusantrų metų. O mes vis tiek be galo nustebę, kad žmonės neišgyvena. Šioje situacijoje siūloma skaityti tuščius popierius apie kažkokią globalią Lietuvą. Gyvenkime lokaliai ir konkrečiai. Tegul Konkurencijos taryba prižiūri kainas, pamato kartelinius susitarimus.

Bet jeigu reikia priimti sprendimus, tai paliečia interesus. Pabandykite apsidairyti Vilniuje važiuodami gatve. Pamatysite, kiek daug visureigių ir aukštos klasės automobilių. Kas jais važinėja? Tie, kurie potencialiai galėtų daugiau mokėti atlyginimo ir galėtų daugiau mokesčių įnešti į biudžetą, kad būtų galima mokėti garbingus atlyginimus mokytojui, menininkui ir visiems kitiems. Bet jei tik kas nors šalyje bent pradeda kalbėti apie progresinius mokesčius, visi sukyla sakydami, kad žlugs verslas. Mažai uždirbantys turi mokėti mažus mokesčius arba visai jų nemokėti, o daug uždirbantys - mokėti didesnius. Tai yra teisinga.