Ramūnas Karbauskis išnaudoja skylėtus įstatymus

Seimas dar prieš pustrečių metų priėmė įstatymą, draudžiantį fiziniam ar juridiniam asmeniui vienam ar kartu su susijusiais asmenimis įsigyti daugiau nei 500 hektarų žemės ūkio paskirties žemės. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje nebeliko milžiniškų žemvaldžių. Pavyzdžiui, milijonierius Ramūnas Karbauskis valdo per 30 tūkst. hektarų žemės ir nemažą dalį jos įsigijo jau po minėto įstatymo priėmimo. Tačiau nepaisydamas oponentų kritikos, kad tokiems žmonėms nemoralu eiti į Seimą, vis tiek bando ten patekti.

Prieš gerą mėnesį Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga buvo viena iš politinių reitingų lyderių, todėl nenuostabu, kad rinkimų debatuose tiek per radiją, tiek per televiziją kartais būdavo minimas ir jos pirmininkas R.Karbauskis. Dažniausiai debatų dalyviai stebėdavosi, kodėl jam leidžiama kandidatuoti į Seimą, jei jis esą nesilaiko Seimo priimto Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo, nes valdo per 30 tūkst. hektarų, kai įstatymas numato, kad negalima įsigyti daugiau nei 500 hektarų. Aišku, ne visa žemė buvo įsigyta prieš įstatymui įsigaliojant, jokio pažeidimo nebūtų, nes įstatymai atgal negalioja. Tačiau R.Karbauskis neslepia, kad daug žemės įsigijo ir po įstatymo įsigaliojimo, ir jaučiasi visiškai ramus ir net nemano, kad gali sulaukti sankcijų, nes esą įstatymo nuostatų nepažeidė.

„Mane puola tik oponentai, bet niekada nepuola jokie ūkininkai, nes visiems užtenka žemės po šia saule“, - „Vakaro žinioms“ tvirtino R.Karbauskis ir pripažino, kad iš tikrųjų valdo per 30 tūkst. hektarų dirbamos žemės.

Politiku vėl panoręs tapti verslininkas tvirtina nieko nepažeidęs ne tik įstatymiškai, bet ir morališkai, nes esą supirkinėdamas žemę daro tik gera - perka ją iš bankrutuojančių įmonių. Ir perka ne tiesiogiai žemę, nes tai jau būtų pažeidimas, o akcijas įmonių, valdančių žemę. Na ir kas, kad vis tiek tokiu atveju tampa ir tų žemių valdytoju. Formaliai įstatymo nepažeidžia ir nesijaučia žmogumi, besinaudojančiu teisės aktų landomis. Negana to, pasak R.Karbauskio, vis tiek įstatymo reikalavimai yra per griežti ir juos reikėtų keisti.

„Yra reikalavimas atskiroms įmonėms, kad jos negali pirkti žemės tiek, kad turėtų daugiau nei 500 hektarų. O mes pirkome bankrutuojančias įmones, kurios po 500 hektarų ir daugiau turėjo jau iki įstatymo įsigaliojimo. Čia nėra suminio reikalavimo. Yra reikalavimai tik atskiroms įmonėms. Todėl pas mus žemės masyvas sudaro daugiau nei 500 hektarų, tačiau jis negalioja kaip suminis ir negali galioti. Be to, niekas nedraudžia pirkti įmonės, turinčios žemės, akcijų. Atskiros įmonės tik negali viršyti 500 hektarų. Tačiau tai keistai veikia pačią situaciją ir ją reikėtų keisti. Reikia ieškoti kompromiso, kad žemei, kuri yra dirbama 20 metų, jokie draudimai negaliotų. Tikiuosi, kad į tai bus rimtai pažiūrėta“, - tvirtino R.Karbauskis.

Vytautas ČEPAS, psichologas, rašytojas:

- Užpernai Seimas priėmė įstatymą, kuris turėjo užtikrinti, kad Lietuvoje neliktų latifundininkų ir neatsirastų naujų. Tačiau, pasirodo, tai neužkirto kelio toliau supirkinėti žemę ir asmenims, kurie jau valdo per 30 tūkst. hektarų žemės. Kai kurie teisinasi, kad perka ne žemę, o įmonių, valdančių didžiulius žemės plotus, akcijas. Ko verti įstatymai, kuriuose paliekamos tokios spragos?

- Net ir patys tobuliausi įstatymai visada turi spragų. Patyrę teisininkai sau ar atstovaujamiems asmenims tas spragas visada atranda ir visada randa kelią, kaip tą įstatymą apeiti. Balansuoja lyg ir įstatymo erdvėje, tačiau žmogiškai žiūrint jau nebėra įstatymo erdvėje. Dėl tokio bandymo pasinaudoti spragomis ir bylų teismuose yra daugybė. Viena pusė rėkia - žemvaldys, žemgrobys, o kita pusė atkerta - viskas teisėta.

- Iš teisinės pusės gal iš tikrųjų nieko nėra pažeista. Bet iš moralinės pusės? Ar moralu naudotis įstatymo spragomis ir siekti to, ką norėta įstatymu uždrausti?

- Kai kalba eina apie turtą, turto dalybas, pirkimą, moralinė pusė paliekama kažkur devintame aukšte ir į žemę nenusileidžia. Pažiūrėkime, net ir tvirčiausios, labiausiai susitelkusios giminės susipyksta tada, kai reikia dalintis turtą. Visą laiką pirkėjas nori nusipirkti pigiau, o pardavėjas parduoti brangiau. Ir jei pirkėjas pasiūlo didesnę kainą, nei pardavėjas mano galįs parduoti, pardavėjas mielai sutiks su ta kaina. Nors moraliai turėtų būti kitaip, turėtų sakyti: na, ką tu, tu man permoki. Taip ir tarp moralės bei įstatymų yra priešprieša.

Kada atsiranda įstatymai? Tada, kai moralės normos pradeda nebeveikti, kai visuomenė pamato, kad reikia kažką apibrėžti įstatymu. Ką anksčiau reikšdavo garbės žodis? Jei kas pasakydavo „garbės žodis“ arba „kaip Dievą myliu, aš to nepadarysiu“, reikšdavo, kad jis to nepadarys. Vėliau tokie posakiai devalvavosi, todėl atsirado vekseliai, notarai, visokie pasižadėjimų kvitai. Dabar net brolis broliui skolindamas prašo pasirašyti skolos lapelį, skolos sutartį.

- Net vedybų sutartys jau sugalvotos, nes jaunavedžiai avansu vienas kitu nepasitiki.

- Ir vedybų sutartys (juokiasi - red. past.). Visuomenė amoralėja, tik mes patys to nepastebime. Kuo daugiau įstatymų, tuo mažesnė moralė. Nes anksčiau buvo moralės normos, bet jas pakeitė įstatymai. Tuo nėra ko džiaugtis. Gal geriau kažkiek nukentėti nei apibrėžti įstatymu net tai, kas anksčiau buvo šventa. Minėjote, kad atsirado vedybų sutartys. Atrodo, žmonės tuokiasi, šventas dalykas, nes prieš Dievą prisiekia gyventi santuokoje iki gyvenimo pabaigos - ir laimėje, ir džiaugsme, ir varge, ir ligose. O kita ranka pasirašo sutartį, kad kai skirsimės, tu man tiek ir tiek turto paliksi. Priešingos emocijos išgyvenamos vienu metu - džiaugsmas ir liūdesys, pyktis ir meilė. Taip pat ir su tais, kurie esą ne žemę perka, o bendroves, valdančias žemę. Formaliai jie teisūs, nes gali sakyti, kad perka bendrovę su visa žeme, ant kurios ji stovi. Tačiau vertinant moraliniu požiūriu - juk tokiu atveju jo valdomos žemės plotas didėja, o įstatymo tikslas yra tai uždrausti. Tačiau niekas jų niekada neteis, nes iš esmės įstatymo jie nepažeidžia. Kaip sakiau, tobuliausias įstatymas visada turės spragų, nes žmonių veiksmų, santykių, psichologijos, moralės niekada iki galo neapibrėši įstatymu.

- Žmonės, mokantys įžvelgti įstatymų spragas, formaliai nieko nepažeidžia, tik moraliai. Bet jei tokie patektų į Seimą, ar nekiltų pavojus, kad jie ir kituose įstatymuose per pataisas norėtų iškirpti daugiau skylių?

- Viena vertus, gerai, kai įstatymus kuria tie, kurie juos gerai išmano, pavyzdžiui, teisininkai. Tačiau bėda ta, kad būtent jie yra didžiausi įstatymų sukčiai. Jie gali taip sukurpti įstatymą, kad jis išoriškai atrodys tobulas, tačiau kelių, aplinkkelių bus tiek, kad jį bus galima apeiti. Tačiau ne bet kam, o tam, kuris jį kūrė ar prisidėjo prie kūrimo.

Prisimenu, kai dirbau Seime, buvo daug tokių, kurie prašydavo teisės akto projekto juodraščio. Klausdavau, velniam tau reikalingas visiškai žalias variantas? Tik vėliau supratau, kad jiems to žalio teksto reikia tam, kad galėtų geriau į projektą įsijausti ir pabandyti prikaišioti visokių dalykėlių. Pavyzdžiui, jei pataisos esmė - drausti pirkti žemę, tai bandoma prikaišioti pataisėlių, kad tada galima per akcijas žemę pirkti. Tokių žmonių reikia bijoti ne mažiau nei kvailių. Protingas, naudos sau ar mažai žmonių grupei siekiantis žmogus gali pridaryti daug daugiau nei pats didžiausias Seimo kvailys. Ir čia mes susiduriame su moralės dalykais, apie kuriuos užsiminėme pokalbio pradžioje.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“