Prof. P. Baršauskas: reikėtų vengti asmeniniais interesais ar subjektyvia nuomone grįstų sprendimų

Su naująja valdžia vėl permainomis padvelkė ir aukštojo mokslo sistemoje. Kalbama apie studentų krepšelių panaikinimą bei kitus pokyčius, kurių nenumatė kelerius metus vykstanti reforma. Tačiau šalies universitetų vadovus vienijančios organizacijos - Lietuvos universitetų rektorių konferencijos - naujuoju prezidentu prieš pat 2013-ųjų pradžią tapęs Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Petras Baršauskas Eltos naujienų agentūrai sakė, kad šiuo atveju visko neapmąsčius, neradus bendro sutarimo, nedera skubėti priiminėti kardinalių sprendimų.

- Jūsų manymu, Rektorių konferencijos balsas bus išgirstas naujajai Vyriausybei dėliojant planus, susijusius su aukštojo mokslo sistemos raida? Ką siūlytumėte tobulinti?

- Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) balsas jau dabar yra girdimas. Galiu tvirtai teigti, jog ministras reaguoja į mūsų pasiūlymus ir bando ieškoti kompromisų.

Viliuosi, kad visais svarbiais klausimais sprendimus LURK viduje priimsime konsensusu ir taip bus galimas objektyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su Vyriausybe. Būtina atsisakyti perdėtų ambicijų ir pakilti virš savų interesų - tik tokiu atveju įmanoma susikoncentruoti ties ateities vizija, aukštojo mokslo perspektyva Lietuvoje.

 - O ko derėtų dar atsisakyti?

- Visais atvejais vertėtų atsisakyti greitų sprendimų, o siekti pradėtų veiksmų tęstinumo. Reikėtų nebijoti pasirodyti ne viską išmanančiais ir įsiklausyti į specialistų siūlymus. Idealių sistemų ar vienareikšmiškai teisingų reformų nebūna, todėl reikia tik noro kryptingai dirbti bei tobulinti tai, kas pradėta ir, be abejo, būtina matyti ateities viziją.

- Vis garsesnės kalbos apie užmojį panaikinti studentų krepšelių sistemą, prie kurios turbūt ir priprasti nespėjo universitetų bendruomenės bei visuomenė. Buvote tarp tų, kurie sakė: krepšeliai - gerai, tad ar ginsite šią savo poziciją, ar "be kovos" paklusite valdžios sprendimams?

- Iš principo, krepšelių sistema ir yra valstybinis užsakymas, kartu turintis papildomą labai stiprų privalumą - rinkos elementą. Jis davė daug postūmių: padidėjo konkurencija tarp universitetų dėl kokybės, studentai nuolat motyvuojami gerai mokytis (dėl galimybės "iškristi" iš finansuojamos vietos). Kalbėti reikėtų ne apie šios sistemos naikinimą, o tobulinimą. Ir vėlgi vertėtų atsiminti, jog idealių sistemų nebūna.

Problemų kyla todėl, jog krepšelių kvotos teikiamos pagal kryptis, kuriose ne visos specialybės vienodai paklausios ir dalies jų finansavimas nepasiekia. Tai išspręsti padėtų apgalvotas krypčių skaičiaus padidinimas, kad tarpusavyje konkuruotų siauresnės specialybių grupės. Apie tai ne kartą diskutuota ir, mano žiniomis, ministerijoje jau sukurta darbo grupė šios problemos sprendimui.

- Krepšelius galimai keis dotacijos, tai lyg neturėtų labai keistis esmė, nuo kurios priklauso ir aukštųjų mokyklų konkurencingumas, jų gerovė (daugiau studentų priėmei - daugiau dotacijų gavai). Tik kaip tokiu atveju bus, tarkim, su valstybės užsakymu, na, kad ir žurnalistų parengimo klausimu? Nei jie ką gamina, nei valstybei daug mokesčių suneša, pagaliau, nei jų trūksta. Kokia čia gali būti perspektyva - naikinti studijas?

- Grynojo valstybinio užsakymo modelio pavyzdžių egzistuoja - tokį, pavyzdžiui, Estija įvedė nuo šių metų pradžios. Tačiau tai jie padarė tik po ilgo ir rimto pasirengimo, tyrimų, tendencijų analizės, aiškaus ir skaidraus kriterijų apsibrėžimo.

Kyla natūralus klausimas - ar Lietuva tam pasiruošusi ir ar turime pilietinę terpę nepriklausomiems tyrimams? Visgi, manau, atsakymas - dar ne. Tad reikėtų vengti tokių sprendimų, kurie būtų priimami vadovaujantis asmeniniais interesais ar subjektyvia nuomone.

- Švietimo reformos Lietuvoje vyksta daugybę metų. Pastaroji, ryžtingesnė, tęsėsi ketverius metus. Kokie rimčiausi, Jūsų nuomone, buvo kliuviniai, siekiant užsibrėžtų uždavinių sėkmingo įgyvendinimo ir galutinių reformos tikslų, - žmonių inercija, nenoras keistis, nerealūs strateginiai planai, nepamatuoti sprendimai?

- Nors ir nėra sistemų be trūkumų, bet vieną kartą pasirinkus norėtųsi tęstinumo, t. y. profesionalaus tobulinimo. Bet kokios aukštojo mokslo, kaip, matyt, ir kitų sričių, reformos turėtų nepriklausyti nuo politinių pokyčių ir ambicijų vaikymosi. Tik tolygiai dirbant, nuolat bendraujant su srities profesionalais, galima sulaukti teigiamų rezultatų.

Pastaroji ministerijos vadovybė ryžosi priimti nepopuliarių, bet šaliai naudingų sprendimų. Pagrindinis kliuvinys sklandžiai sprendimų eigai visada buvo tai, jog dauguma žmonių yra valdomi interesų ir nemato bendros visumos, neturi ir kartais net nenori turėti ateities vizijos.

- Sakoma, jog po kelerių metų Lietuvoje liks vos kelios, bet stiprios aukštosios mokyklos ir, kaip Jums atrodo, iš kur galima sužinoti tikslų skaičių, kiek iš tikrųjų jų reikia mūsų valstybei?

- Tokio pobūdžio tikslai ir skaičiai turėtų būti apibrėžti aukštojo mokslo strategijoje su labai aiškiais kriterijais ir stipria aukštojo mokslo valdymo sistema.

- Praėjusių metų gale tapote Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentu, tad kokių svarbiausių darbų kaip šios organizacijos vadovas imatės pirmiausia?

- Nesureikšminu tokių pareigų svarbos, pagrindinis mano siekis - bendros aukštojo mokslo vizijos formavimas, o tam būtina sutartinumo tarp kolegų paieška.

Dėkoju už pokalbį