Pristatyta rezoliucija "Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo"

Spalio 12 d. Seime vyko spaudos konferencija „Tautos istorinė atmintis: Lietuvos Komunistų partija“.  Joje Seimo TS-LKD frakcijos narys A. Ažubalis kartu su Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininku Jonu Buroku, politologu Laurynu Kasčiūnu bei  Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo komunistinių režimų nusikalstamiems veiksmams įvertinti pirmininku Vytautu Zabiela pristatė Seimo svarstymui parengtą rezoliuciją „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“.

Pasak A. Ažubalio, rezoliucijos projekto atsiradimą paskatino Lietuvos patriotinių organizacijų pavasarį viešai išreikštas susirūpinimas, jog buvusioji Lietuvos komunistų partija iki šiol oficialiai neįvertina už visuotinius nusikaltimus – prisidėjimą prie Lietuvos gyventojų naikinimo, trėmimo ir kitų represijų sovietinės okupacijos metais. „Tai iš tiesų didžiulis paradoksas, nes, kalbant apie KGB struktūras, liustracijos procesas, kad ir nelengvai, bet yra vykdomas. Tačiau juk visos šitos represinės struktūros iš esmės buvo pavaldžios būtent komunistų partijai – iš pradžių Maskvos, o vėliau ir vietiniams CK sekretoriams. Tad kodėl visa atsakomybė tenka tik nusikaltimų vykdytojams, apeinant jų buvusią vadovybę?“, teigia A. Ažubalis.

Seimo narys pabrėžia, jog rezoliucija bus teikiama Seimui ne mėginant supriešinti skirtingą požiūrį į praeitį turinčius parlamentarus, o siekiant aiškiai ir nedviprasmiškai atskirti faktus nuo melo bei istorinės tiesos požiūriu įvertinti tragišką okupuotos Lietuvos laikotarpį.

„Lietuvos tremtinių ir rezistentų branduolys reikalauja teisingumo, ir mes negalime į tai nekreipti dėmesio. Istorinė tiesa bado akis. Ją reikia atskirti nuo vis dažniau pasigirstančių pasakojimų, jog Lietuvos komunistinis elitas „ir tada dirbo Lietuvai“, užmirštant visus trėmimus, naikinimus ir kitas represijas“, - konferencijoje teigė A. Ažubalis.

Pasak Seimo nario Lietuvoje susiklosčiusią požiūrio į praeitį situaciją ir tokios rezoliucijos būtinybę puikiai atskleidžia filosofės H. Arendt argumentai apie kolaboravimą kitam totalitariniam režimui – nacionalsocializmui: „su nepageidaujama nuomone galima ginčytis, galima ją atmesti ar su ja sutikti, bet nepageidaujami faktai pasižymi siutinančiu užsispyrimu, kurio niekas, išskyrus gryną melą įveikti negali. Keblumas yra tas, kad faktų tiesa, kaip ir kiekviena kita tiesa, valdingai reikalauja būti pripažinta arba atmesta.“