Prezidentei neįtiko kandidatų akių spalva

Kuo prezidentei neįtiko Darbo partijos kandidatės Virginija Baltraitienė ir Loreta Graužinienė, jei šios politikės turėjo pakankamai kompetencijos užimti siūlytiems postams?

Tuos tris atrankos kriterijus prezidentė taikė skirtingiems kandidatams skirtingu mastu. Akivaizdu, kad vieni kandidatai mažiau išmanė savo ministerijos sritį negu kiti. Vienų pretendentų užsienio kalbos žinias prezidentė tikrino, kitų ne. Trečias kriterijus - Europos Sąjungos darbotvarkės išmanymas - vieniems kandidatams buvo svarbus kriterijus, kitiems aiškiai mažiau svarbus.

Vėliausiai atrastas kandidatas į ministrus Šarūnas Birutis kultūros srityje tikrai nėra ekspertas lyginant, pvz., su L. Graužiniene, kuri socialinės apsaugos ir užimtumo reikalus žino gana gerai. Akivaizdu, kad aiškių atsakymų, kodėl šios kandidatės nebuvo palaimintos, nėra. Matyt, apsisprendimą lėmė asmeninės prezidentės simpatijos ir antipatijos.

Prezidentė akcentavo vienos iš europinių kalbų mokėjimą, esą todėl minėtosios kandidatės ir nepraėjo atrankos į ministro postą. Ar tai rodo, kad mūsų šalies vadovei svarbiau, kaip mes pasirodysime prieš Europą, nei tai, kaip pagerinti mūsų šalies žmonių gyvenimo kokybę?

Vienos iš trijų ES darbinių kalbų mokėjimo kriterijus yra politiškai suformuluotas. Antras dalykas, lietuvių kalba yra oficiali ES kalba, todėl ES institucijose yra geros vertimo sistemos, dirba profesionalūs vertėjai. Mano nuomone, darbinės ES kalbos žinojimo argumentas buvo veikiau pretekstas atmesti ar priimti vieną ar kitą kandidatą. Juk su kai kuriais kandidatais prezidentė nė nebandė kalbėti užsienio kalba.

Kokio scenarijaus galima tikėtis ieškant kandidatų į socialinės apsaugos ir darbo bei švietimo ir mokslo ministrus?

Jeigu nebus rastas kompromisas artimiausioje perspektyvoje, neatmestina galimybė, kad bus kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, kaip turėtų elgtis parlamentinė dauguma, jeigu prezidentė daugelį kartų atmeta vieną ar kitą kandidatą į ministrus. Tokiu atveju arbitro vaidmenį gali tekti prisiimti Konstituciniam Teismui. Įdomu, ar prezidentė ir toliau ieškos pretekstų kandidatams atmesti, ar vis dėlto bus linkstama į kompromisą.

Tačiau šalies vadovei yra nenaudinga veltis į ilgus politinius ginčus, nes Vyriausybė negalės efektyviai dirbti ir ji turės argumentų teigti, kad Vyriausybės darbui prezidentė trukdo.

Pastarojo laiko prezidentės elgesys greičiau ją kompromituoja nei kelia visuomenės akyse. Tai rodo ir kritę D.Grybauskaitės reitingai. Kokie tada galėtų būti tokio šalies vadovės elgesio motyvai?

Manau, kad prezidentė norėtų, kad Lietuva turėtų du premjerus. Tačiau Lietuvos politinė sistema yra tokia, kad turime vieną premjerą, kuris yra svarbiausia politinė figūra politikos lauke. Prezidentas, ir labai norėdamas, premjero funkcijų perimti negali. Nebent kai kurias funkcijas pats premjeras atiduotų prezidentei.

Dabar, matyt, prezidentė norėtų, kad ir Algirdas Butkevičius dalį savo kompetencijų ir funkcijų perleistų prezidentei, bet šįkart kažin ar taip atsitiks. Premjeras nori būti premjeru ir vykdyti funkcijas, kurios yra jam priskirtos. Vyriausybės Prezidentūra pakeisti negali.