Prezidentė: naujas socialinis modelis galėtų virsti nauja naktine reforma

Prezidentė SADM pateikto socialinio modelio teigia negalinti pavadinti nei modeliu, nei ministerijos modeliu. D. Grybauskaitės teigimu, mokslininkai atliko savo darbą, pasiūlė keletą variantų, kurie dabar, deja, atskirais gabalėliais išmetami į išorę ir diskutuojami. Pasak šalies vadovės, tai nėra vientisas modelis, kurį paruošė ir galutinai aprobavo Vyriausybė.

„Kai kurios pozityvios priemonės atsveriamos kitomis, kurios duoda negatyvų efektą, dėl to vadinu tai mišiniu. Mokslininkai atliko savo darbą, bet Vyriausybė apsispręsti, kas jai labiausiai tinka, ką įmanoma įgyvendinti, kas duos didžiausią naudą. Ir tik tada pateikti visuomenei kaip reformos paketą.

Tai, kas vyksta dabar, gali virsti nauja naktine reforma. Neapgalvota, labai brangia: vien tik „Sodros“ skolos perkėlimas į biudžetą, visiškai aišku, ves prie bendrų mokesčių didinimo“, – tikina prezidentė.

Šalies vadovės teigimu, su sprendimais dėl socialinio modelio buvo pradėta ne nuo to galo. Vyriausybė turėjo pateikti viešai diskusijai ne mokslininkų pasiūlymus, o pati apsispręsti, pateikti reformos modelį ir jo pagrindu pradėti diskusiją.

– Ketvirtadienį teiksite Seimui įstatymo pataisas, kuriomis siūlysite konkrečius sprendimus, kaip paskatinti vaikų globą šeimose ir šeimynose. Ką konkrečiai siūlote?

– Na, trečiadienį tam buvo skirta mano kelionė į Molėtus pas vieną šeimą, kuri pati užaugino šešis savo vaikus ir augina dar devynis. Tai yra puikus pavyzdys. Vaikai jaučiasi šeimoje, vienas kitą vadina seserimis ir broliais, o globėjus mama ir tėčiu. Tai būtent ta atmosfera, tas dėmesys, kurio ir trūksta vaikams, Lietuvoje augantiems globos namuose. O jų dar vis yra daugiau nei 4 tūkst.

Deja, matome ir girdime vis daugiau probleminių dalykų, kurie vyksta ten. [...] Vaikai globos namuose tapo įkaitais administracijos, vadinamojo darbo vietų kūrimo ir neatsakomybės. Matome pasekmes to, kad vaikas ten jaučiasi kaip internate ar kolonijoje. Daugelis tų vaikų tampa sunkiais, neprognozuojamais, o kai kurie net nueina į kriminalinį pasaulį, todėl globos namai yra daugelypė, didžiulė valstybei problema. Jų būtina kuo greičiau atsisakyti. Kai kuriose europinėse šalyse būtent dėl globos šeimose, šeimynose palengvinimą ir skatinimą tokių valdiškų globos namų nebelikę, ir Lietuva turi eiti tokiu keliu.

Todėl jau esu teikusi vieną įstatymą, kad visai maži vaikai praktiškai negalėtų patekti į globos namus, o būtų sudarytos sąlygos iki trejų metų vaikui iš karto būti įvaikintam arba patekti pas globėją. Dabar kitas mano žingsnis bus toliau skatinti, kad globa ir įsivaikinimo procesas būtų pagreitinti. Dar yra ir techniniai barjerai, kaip, pavyzdžiui, teismai, kurie skubos tvarka nenagrinėja tokių bylų, jos metus guli teismuose. Taip pat, pavyzdžiui, visiškai nėra galimybės pagreitinti privalomo apmokymo būseną – dvejus metus šeimos laukia eilėse, kad galėtų gauti formalų apmokymą, kad taptų globėjais. Na, ir, žinoma, finansiškai būtina skatinti globos šeimynose arba šeimose augančius vaikus, nes kol kas tie, kas auga globos namuose, deja, gauna keleriopą vienam vaikui skirtą finansų kiekį, ir tai rodo, kad visa sistema Lietuvoje yra pritaikyta ir dirba būtent toms didelėms, sovietinio tipo globos namų institucijoms ir neskatina vaikų patekimo pas globėją arba į šeimas, kad ir giminių šeimas.

– Kita pastarojo laikotarpio aktualija – kaip vertinate didelio atgarsio visuomenėje sulaukusį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) parengtą socialinį modelį? Vakar žiniasklaidai jį įvardinote kaip brangiai pirktu pasiūlymų kratiniu. Kas Jūsų netenkina ir ką reikėtų keisti?

– Pirmiausia dar nevadinčiau to modeliu ir ministerijos modeliu. Tai yra 2013 metų SADM užsakytas mokslininkų darbas. Mokslininkai padarė jį, kaip mokslininkams ir pridera, nes mokslininkai pasiūlė keletą variantų, kurie dabar, deja, atskirais gabalėliais išmetami į išorę ir diskutuojami. Tai nėra gerai, nes tai nėra vientisas modelis, kurį paruošė ir galutinai aprobavo Vyriausybė arba politkai. Mokslininkai tiesiog išsakė tik savo nuomonę, pasiremdami įvairiausių šalių patirtimi.

Deja, tai yra labai skirtingos temos: tiek Darbo kodeksas, tiek darbo santykiai, tiek „Sodros“ reikalai, tiek pensijų reikalai. Jie visiškai skiringi. Deja, ir mokslo grupės buvo su visiškai skirtingu ideologiniu požiūriu. Kai kurios pozityvios priemonės yra atsveriamos kitų, kurios duoda grynai negatyvų efektą. Taigi dėl to vadinu tai mišiniu. Mokslininkai pasiūlė savo darbą, jie pasiūlė įvairiausius variantus (vieno kokio nors veiksmo vos ne tris ar aštuonis modelius), bet Vyriausybė turi galiausiai atsisėsti, apsispręsti, kas jai tinka, kas tinkama šiuo laikotarpiu, kas duos didžiausią naudą ir tik tada pateikti visuomenei kaip reformos paketą.

Tai, kas dabar vyksta, labai gali virsti į naują naktinę reformą – neapgalvotą, labai brangią, nes vien „Sodros“ skolos perkėlimas į biudžetą – 1, 3 mlrd. eurų, visiškai aišku net iš tų pasiūlymų, ves prie bendrų mokesčių didinimo. Tą ir norėjau pasakyti – vienas geras pasiūlymas atsveriamas kitais, kurie, sakyčiau, labai keisti ir kažin ar verta jiems pritarti.

Taigi tikrai ne nuo to buvo pradėta. Vyriausybė turėjo ne mokslininkų darbą pateikti viešai diskusijai, o pati apsispręsti, pateikti reformos modelį ir tik tada tuo reformos modelio pagrindu reikėtų pradėti diskusiją.

– Kiek Jus, kaip Prezidentę, tenkina šauktinių kvietimo tarnybos tvarka? Gal Jūs pati siūlysite ką nors toje tvarkoje keisti?

– Dėl tvarkos – vis dėlto yra tiesioginė ministerijos atsakomybė, ji turi būti patvirtinta ministro įsakymu, nes kai kurios diskusijos Seime yra keistos ir kraštutinės. Tikrai ne visoms galima pritarti. Kai kurie net norėtų, kad mes šauktinių kariuomenę formuotume vos ne iš kalėjimo kalinių. Aš gal truputį šaržuoju, bet noriu pasakyti, kad tokių pasiūlymų net neverta diskutuoti.

Mūsų kariuomenė tikrai yra valstybės atspindys. Turime daug gražaus jaunimo, kuris savanoriškai ateis. Vakar [sutiktas] vienas iš [lankytos] šeimos narių, kuriam ką tik suėjo 18 metų, yra pasirengęs eiti savanoriu. Taigi nenuvertinkime ir neniekinkime nei savęs, nei savo kariuomenės, nei savo jaunimo. Pasitikėkime savo žmonėmis, ir jie, mūsų jaunimas, kaip ir mes, vyresnė karta, visada stos ginti savo Lietuvos.