Prezidentė apie Nerijaus Meilučio kandidatūrą: savo konstitucinę pareigą įvykdžiau atsakingai

„Nenorėčiau Seimui primesti kandidatų. Turime ramiai aptarti, diskutuoti. Seimas turi turėti laiko tai daryti, kad nebūtų priimtas skubotas sprendimas“, – LRT Radijui sako D. Grybauskaitė.

Komentuodama JAV karinės ginkluotės dislokavimo Lietuvoje galimybę, prezidentė tvirtina, kad tai – sąjungininkų vykdomi įsipareigojimai, kurių jau seniai buvo tikėtasi, ir priduria, kad krūpčioti dėl grasinančių Kremliaus pasisakymų nereikia.

– Pastarosiomis dienomis išplatinta žinia, kad Jungtinės Amerikos Valstijos galbūt dislokuos sunkiąją karinę ginkluotę keliose Rytų Europos ir Baltijos valstybėse. Ką ši žinia reiškia Lietuvai?

– Tai reiškia, kad mūsų partneriai vykdo savo įsipareigojimus, kurie buvo priimti dar Velse, kai buvo nuspręsta užtikrinti mūsų regiono papildomą saugumą. Tai ir daroma. Šalia ginkluotės, vadinamojo išankstinio dislokavimo, taip pat rudenį bus rengiamas vadavietės įkūrimas. Viskas vykdoma pagal Velso susitarimus. Tai nėra naujiena. Tai tiesiog etapai, kurių laukiame ir tikėjomės. Gerai, kad pagal susitarimus vykdoma viskas. Tai, be jokios abejonės, užtikrins mūsų saugumą, galimybes greičiau reaguoti į iškylančias grėsmes.

– Tačiau Rusija sako, kad, atsakydama į šiuos Pentagono veiksmus, telks savo pajėgas šalia vakarinių Rusijos sienų. Galbūt tada vėl reaguos Pentagonas. Ar įtampa regione gali augti?

– Tą įtampą stebime jau seniai. Kaliningrado srities militarizacija – jau prieš daug metų įvykęs faktas. Nuolat matome įvairias agresyvias pratybas mūsų pasienyje. Tai – nieko naujo. Krūpčioti dėl to, ką sako Kremlius, niekam nereikėtų.

– Trijose Baltijos valstybėse ir Lenkijoje šį mėnesį vyksta karinės pratybos „Kardo kirtis 2015“. Kokia tai žinia visiems mums?

– Svarbiausia, kad šias pratybas matome keturiose šalyse. Jose dalyvauja daugiau kaip 6 tūkst. karių iš 14 šalių (nors pas mus – iš 9). Lietuvoje dalyvaus apie 3 tūkst. karių. Tai – sąveika tarp įvairių partnerių. Tai – gebėjimas mokytis gintis kartu. Tai – ko mums reikėjo, nes tai bus atgrasymo elementas, štabų ir lauko pratybos ir t. t. Tai mums labai svarbu, nes padidina mūsų gebėjimus ir pasiruošimą atremti galimus iššūkius. Tai didina mūsų kariuomenės kokybę. Tokių pratybų reikia daugiau. Jos kasmet vis didėja ir jų daugėja.

– Svarstoma, kaip Lietuva turėtų pasidalinti Italijos, Graikijos ir kitų ES valstybių prie Viduržemio jūros naštą dėl padidėjusio pabėgėlių srauto iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Galutinis sprendimas priklausys ES Vadovų Tarybai, kurioje dalyvausite ir Jūs. Kokios pozicijos laikysis Lietuva?

– Lietuva laikosi labai aiškios ir pagrįstos pozicijos. Pirmiausia, manome, kad tai – labai sudėtinga problema, kurią reikia spręsti sistemingai. T. y., pirmiausia investuoti į priežasčių, dėl kurių atsiranda tokie srautai, [naikinimą]. Matome, kad jiems įtaką daro tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs faktoriai. Objektyvūs: kariniai konfliktai, sudėtingos gyvenimo sąlygos, bet, deja, yra ir didžiulė juodo verslo – prekybos žmonėmis – įtaka. Todėl taip paprastai, matyt, nesugebėsime tiesiog išskirstyti visus pabėgėlius po Europą. Toks požiūris būtų pernelyg supaprastintas ir netgi kviečiantis žmones, kontrabandininkus toliau vystyti tokį verslą.

Be jokios abejonės, tiems žmonėms, kuriems pagalba būtina, Europa visada padės. Lietuva taip pat tame dalyvavo ir dalyvauja – mes priimame pabėgėlius. Jie dažniausiai atvykdavo iš rytinių valstybių: Sirijos, Ukrainos, Gruzijos. Ir dabar Lietuva yra pasirengusi dalyvauti savanoriškumo principu. Manome, kad jokios prievolės neturi būti, nes pagalbos forma gali būti įvairi: humanitarinė, finansinė, žmonių priėmimas.

Taip pat turi būti taikomi labai objektyvūs kriterijai, kiek žmonių kiekviena šalis turėti priimti. Siūlome [vertinti – LRT.lt] šalies gyventojų skaičių ir BVP lygį, nes tokie kriterijai skaičiuojami daugelyje europinių pagalbos programų. Taip skirstomas europinis biudžetas. Panaudojus šiuos kriterijus ir paskaičiavus, mes galėtume priimti iš siūlomo skaičiaus iki 250 žmonių.

Kaip tik antradienį tokiam sprendimui pritarė Vyriausybė, taigi į Europos Tarybą važiuoju su Vyriausybės sprendimu ir nurodytu skaičiumi. Tai – mūsų gera valia, pagalbos pradžia, nes Lietuva tokios infrastruktūros dar neturi. Mums taip pat reikia pasiruošti priimti žmones, padėti jiems integruotis. Tai nėra taip paprasta, bet tai – geranoriška programų, projektų pradžia.

Paraleliai, kaip ir visos kitos šalys, Lietuva turi mėginti panaikinti priežastis. Dabar aktyviai vyksta darbas Jungtinėse Tautose, kur ieškoma sprendimo ir pritarimo rezoliucijų, kad būtų galima naikinti kontrabandininkų laivus ir prisidėti kitomis priemonėmis, kad padėtume toms šalims, kurioms sunku Šiaurės Afrikoje, kad žmonės iš viso nevyktų į Europą. Tai – sudėtinga problema. Lietuva pasirengusi ją geranoriškai spręsti, bet turi būti atsižvelgiama į objektyvius kriterijus, kiek kokia šalis galėtų su jos išsivystymo lygiu ir finansinėmis galimybėmis priimti pabėgėlių.

– Seimas antradienį nepritarė, kad generaliniu prokuroru būtų skiriamas dabartinis Kauno apygardos teismo pirmininkas N. Meilutis. Kaip vertinate šį Seimo sprendimą?

– Aš savo konstitucinę pareigą įvykdžiau atsakingai – Seimui į generalinius prokurorus pateikiau vieną geriausių šalies teisininkų, kuris turi didelę patirtį ir puikiai vadovauja Kauno teismui. Seimas priėmė kitokį sprendimą, taigi dabar generalinio prokuroro skyrimas kiek atidedamas, nes Seimui jau artėja atostogos. Rudenį teiksiu kitą kandidatą.

– Jis nebus pateiktas iki birželio 30 d.?

– Nebus, nes nenorėčiau Seimui primesti kandidatų. Turime ramiai aptarti, diskutuoti. Seimas turi turėti laiko tai daryti, kad nebūtų priimtas skubotas sprendimas.

– Šiaurės ir Baltijos šalių diplomatai ketvirtadienį renkasi į Vilniaus universiteto Botanikos sodą Kairėnuose, kur bus švenčiamos Rasos. Dalyvausite šioje šventėje. Bus ne tik švenčiama. Apie ką kalbėsite?

– Iš tiesų tai yra be galo graži tradicija, kuri gimė prieš trejus metus. Pasirodo, Šiaurės ir Baltijos šalys, t. y. iš viso aštuonios šalys, turi labai panašias tradicijas, ypač švenčiant vidurvasarį. Kiekvienoje šalyje tai daroma kitu pavadinimu. Pas mus – Joninės, kitur – vidurvasaris, lygiadienis ir t. t. Aplink Baltijos jūrą turime labai gražių panašių tradicijų. Tai yra ir draugystės, ir simbolinė šventė – šis legionas ne tik gražiai bendrauja, turi intensyvų ekonominį gyvenimą tarpusavyje, bet ir labai panašias istorines ir etnines tradicijas.

Todėl susirinksime kartu. Kiekviena šalis pristatys savo virtuvę. Mėginsime parodyti, kaip kepamas šakotis. Bus ir mūsų medaus su baltu sūriu. Visi svečiai galės pasižiūrėti ir pasidžiaugti tuo, ką turi visiškai vasariško, „joniniško“ arba susijusio su Rasų tradicijomis. Be to, bus dainų, šiek tiek šokių, taigi pasidžiaugsime savo bendryste su Šiaurės šalimis.