Prezidentė apie incidentą pasienyje: negalima stoti nė į vieną pusę

Prieš tai griežtai pasisakiusi apie nelaimę, dabar šalies vadovė švelnina toną ir akcentuoja, kad Lietuva susiduria su problemomis, kurios susijusios ne tik su pasienio, bet ir pačių pareigūnų apsauga. Anot prezidentės, dėl pasenusios įstatyminės bazės kilo daug problemų, kurios į rizikingą situaciją pastato tiek pasieniečius, tiek kitus žmones.

„Problemos buvo užsigulėjusios, uždūlėjusios. Įvykus tokiems nelaimingiems atvejams, kurie pareikalauja žmonių aukų, kai nukenčia abi pusės, jokiu būdu negalima stoti nei į vieną, nei į kitą pusę. Tai yra pačios visuomenės problema. Taip pat – valstybės, kuri neužtikrino saugumo pareigūnams, kad jie galėtų atlikti savo darbą. Be jokios abejonės, tuomet į rizikingą situaciją patenka žmonių gyvybės“, – LRT RADIJUI sako prezidentė.

– Lietuvoje atidaroma NATO pajėgų integravimo vadavietė. Tokios pat vadavietės pradeda veikti ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje. Kokia yra šių vadaviečių reikšmė, turint omenyje Lietuvos ir viso mūsų regiono saugumą?

– Noriu pasidžiaugti, kad simboliška, jog visos šešios vadavietės bus atidarytos būtent Lietuvoje, todėl būtent čia atvyksta generalinis sekretorius. Tai taip pat yra ženklas, kad Lietuva – viena iš lyderių regioninio saugumo klausimais. Esame labai daug ką inicijavę.

Tokių vadaviečių uždavinys ir tikslas (tai buvome nusprendę ir Velso susitikime), – esant poreikiui, užtikrinti sklandų ir labai greitą NATO pajėgų dislokavimą. Tai yra labai saugu ir svarbu, nes tai viena didžiausių saugumo garantijų. Šioje vadavietėje dirbs daugiau kaip 40 įvairių Aljanso šalių atstovų. Jai vadovauja danų karininkas.

Vadavietė išties yra tai, ko mums reikėjo šalia kitų svarbių saugumo elementų, kuriuos mes jau gauname pagal ankstesnius susitarimus: rotacinės sąjungininkų pajėgos, aktyvuojamos itin aukštos parengties greito reagavimo pajėgos, sąjungininkų karinės technikos dislokacija ir t. t. Vadavietė – vienas iš labai svarbių elementų, kuris valdys ir vadovaus visoms būtinoms saugumą užtikrinančioms operacijoms Lietuvoje.

– Ta proga į Lietuvą atvyksta ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Jūs su juo susitinkate ketvirtadienį. Ką akcentuosite per pokalbį?

– Labai džiaugiuosi, kad būtent šis vadovas per nepilnus savo vadovavimo NATO metus jau antrą kartą bus Lietuvoje. Šis vadovas rodo išskirtinį dėmesį ir supranta išskirtinę padėtį – grėsmių situaciją – visose Baltijos šalyse. Be jokios abejonės, kalbėsime apie tolesnius NATO veiksmus stiprinant regiono saugumą – kaip pagreitinti Velso sprendimų įsigaliojimą ir pritaikymą praktiškai.

Kaip visada, skubame ir galvojame apie ateitį: 2016 m. liepą Varšuvoje įvyks naujas NATO viršūnių susitikimas. Jam taip pat reikia rimtai ruoštis. Yra naujų iššūkių. Situacija per dvejus metus visada keičiasi, matome, kokios Velso susitarimų priemonės geriau ar prasčiau įgyvendinamos, geriau ar prasčiau veikia. Diskusija apie pasiruošimą naujam NATO viršūnių susitikimui bus viena iš pagrindinių mūsų temų.

– Migrantų krizė Europoje pasiekė kritinį lygį, o, pavyzdžiui, buvęs Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas kritikuoja Baltijos valstybes – esą jos turėtų jautriau žiūrėti į pabėgėlių krizę, nes nežino, kada pačioms gali prireikti pagalbos. Prezidente, reaguojant į naujausią informaciją, pagilėjusią migrantų krizę, kokia šiandien yra Lietuvos pozicija?

– Iš tikrųjų situacija nuo pavasario, vasaros labai pakito. Matome padidėjusią kritinę situaciją, susijusią su migrantų srautais. Tai pasaulyje vertinama kaip didžiausias žmonių judėjimas (netgi didesnis, nei vyko per Antrąjį pasaulinį karą). Problema iš tiesų yra didžiulė. Ją reikia vertinti labai rimtai. Tai reiškia, kad visos šalys turi labai supratingai, solidariai kartu su tomis šalimis, kurios dabar turi didžiausią apgultį, reaguoti į Vokietijos kvietimą būti konstruktyviems ir spręsti problemą.

Išties suprantame ir visiškai kitaip vertiname susirūpinimą, kurį matome ir girdime iš Vokietijos ir kitų šalių. Lietuva, be jokios abejonės, šį kvietimą girdi, supranta ir yra pasirengusi solidariai ieškoti sprendimų su visomis Europinėmis šalimis. Tai reiškia, kad turime būti pasirengę padėti tiems, kam ta pagalba būtina, ypač nuo karo bėgantiems žmonėms. Likti abejingi negalime.

Taip yra ne dėl to, kad tai – kažkieno rekomendacija. Puikiai suprantame savo atsakomybę. Suprantame solidarumo elementą, kuris taikomas ir mums. Mes jautėme solidarumą, užtikrinant mūsų saugumą, finansinį solidarumą, kai Lietuva buvo patekusi į didelę krizę. Taigi Lietuva yra europinė valstybė ir mes spręsime šį klausimą kartu su visomis šalimis.

– Kaip konkrečiai tai bus daroma? Ar tai gali paveikti pabėgėlių skaičių tolimesnėje ateityje? Kaip Lietuva žada realiai solidarizuotis su kitomis Europos valstybėmis?

– Naujas modelis bus sprendžiamas kartu su Europos Sąjungos šalimis. Kartu su vyriausybe svarstysime, kuo ir kaip Lietuva galėtų prisidėti. Naujas bendros europinės politikos dėl imigracijos modelis bus iš naujo peržiūrimas ir kuriamas. Jau rugsėjo 14 d. vyks vidaus reikalų ministrų susitikimai, kur ministras Saulius Skvernelis atstovaus Lietuvai. Kalbėsime. Turime girdėti, matyti ir spręsti problemą visi kartu.

– Lietuvos valstybės sienos apsauga – vienas iš dalykų, kurį apnuogino ir praėjusios savaitės įvykis Druskininkų savivaldybėje, kai per kontrabandininkų gaudynes, kaip įtariama, nuo pasieniečio kulkos žuvo aštuoniolikmetis. Dabar, Europą ištikus migrantų krizei, valstybės sienos apsauga įgyja dar didesnę reikšmę. Jūsų nuomone, kas ir kokių žingsnių turėtų imtis, kad valstybės sienos apsauga būtų geriau užtikrinama?

– Būtent apie tai kalbėjome susitikę su S. Skverneliu. Kaip tik pokalbį pradėjau nuo imigracijos ir sienos apsaugos problemų, pereidama prie konkretaus atvejo. Apie konkretų atvejį negalėjome net ir su ministru kalbėti detaliai, nes vyksta ikiteisminis tyrimas.

Yra problemų, susijusių su mūsų pasieniu, jo apsauga ir, net paminėčiau, pareigūnų apsauga. Šiandien kalbame apie tai, kad mūsų įstatyminė bazė ir dėl apsaugos, ir dėl ginklo panaudojimo yra gerokai suvelta ir pasenusi. Šias pastabas gavome dar 1998 m. iš Europos Žmogaus Teisių Teismo. Deja, Lietuva labai mažai ką pakeitė. Todėl mūsų pareigūnai rizikuoja patekti į sudėtingą situaciją vien dėl to, kad nesutvarkyta įstatyminė bazė, kaip ir kada naudoti ginklus.

Lietuva gerokai atsilikusi ir dėl specialiųjų priemonių, kurias būtina turėti sulaikant transporto priemones, užtikrinant pareigūnų apsaugą, potencialių pažeidėjų gyvybę. Su ministru kalbėjomės, kad būtina kartu su vyriausybe užtikrinti ir specialių priemonių atsiradimą, ir sienos apsaugą. Dabar moderniomis priemonėmis apsaugota tik apie 30 proc. sienos.

Problemos buvo užsigulėjusios, uždūlėjusios. Įvykus tokiems nelaimingiems atvejams, kurie pareikalauja žmonių aukų, kai nukenčia abi pusės, jokiu būdu negalima stoti nei į vieną, nei į kitą pusę. Tai yra pačios visuomenės problema. Taip pat – valstybės, kuri neužtikrino saugumo pareigūnams, kad jie galėtų atlikti savo darbą. Be jokios abejonės, tuomet į rizikingą situaciją patenka žmonių gyvybės.

Visi turime apie tai kalbėti, spręsti problemą. Turime užtikrinti įstatyminės bazės pokyčius. Vidaus reikalų ministerijos teisininkai kaip tik peržiūri įstatyminę bazę. Jie mėgins teikti pasiūlymus. Taip pat būtina didinti sienos apsaugos finansavimą, ypač specialiųjų priemonių įsigijimą Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT).

– Ar tikitės, kad kokių nors konkrečių žingsnių imsis, kalbant apie biudžeto didinimą VSAT, ši vyriausybė?

– Tikiuosi, nes manau, kad ministras puikiai supranta situaciją. Jis taip pat puikiai supranta, kad jis turi ginti visų Lietuvos žmonių – ir civilių, ir pareigūnų – saugumą. Manau, kad tie žingsniai tikrai bus daromi.