Prarastų Lietuvos vaikų tragedijos: kodėl tiek jaunų žmonių nesugeba būti tėvais?

Smurtas buvo lyg po pašalu – egzistavo, bet mes jo nematydavome, tvirtina vaikų psichoterapeutas Linas Slušnys, į viešumą lendant vis naujiems smurto prieš vaikus atvejams. „O dabar prieš žiniasklaidą, kuri vis dažniau iškelia tuos atvejus, keliu kepurę, nes ji keičia kartos sąmonę ir priverčia suklusti tuos, kurie daug metų galvojo, kad mušti vaikus – nieko tokio“, – teigia psichoterapeutas. Jis sako esąs tikras, kas smurtaujančios mamos greičiausiai pačios yra patyrusios smurtą arba seksualinę prievartą: „Tokie žmonės emociškai mirę seniai, todėl jie ir nesupranta, kad kitiems skauda.“

Praėjus vos mėnesiui po visą šalį sukrėtusios ketverių metukų Matuko nelaimės Kėdainiuose, Šiauliuose siaubingą motinos ir įtėvio smurtą patyrė vos septynių mėnesių mergaitė, kurios medikams irgi nepavyko išgelbėti. Tarnybos sulaukia vis daugiau pranešimų apie skriaudžiamus ir netinkamai prižiūrimus vaikus. Tad kas gi vyksta su Lietuvos visuomene, kodėl viena po kitos ritasi smurto prieš vaikus tragedijos?

Smurto šešėlyje – dar labai daug

„Mūsų šalyje vienos šeimos stiprios, saugios, o kitos, deja, patiria skurdą, socialinę atskirtį, krizes ir praktiškai neturi į ką atsiremti. Bando krizes įveikti pačios, tačiau nesugeba. Dažnai ir nežino, kur kreiptis pagalbos. Be to, daugybė tyrimų parodė, kad socialinę įtampą Lietuvoje stipriai lemia pajamų bei socialinė nelygybė, o tai išprovokuoja smurtą prieš vaikus bei artimoje aplinkoje“, – kalbėjo socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.  

Ministras yra sakęs, kad, norint tinkamai sutvarkyti vaiko teisių apsaugos ir socialinės pagalbos sistemą, reikėtų mažiausiai 10 mln. eurų. Tačiau šioms sritims būtina ne tik piniginė injekcija. L. Kukuraitis įsitikinęs, kad pirmiausia būtina padėti padidintos rizikos šeimoms suprasti, kad, ištikus krizei, joms reikia kreiptis pagalbos į kvalifikuotus specialistus. Kita vertus, tų specialistų turėtų būti pakankamai. O to dabar nėra, todėl be paliovos ir sukasi tas ydingas ratas.

„Nežinau, ar mums pakaks šios vyriausybės kadencijos, ar jos bus per mažai, kad pažabotume smurtą prieš vaikus ir artimoje aplinkoje. Tačiau bet kokiu atveju privalome visi – ir vyriausybė, ir savivaldybės – dirbti sutartinai, kad šeimos sulauktų tinkamos pagalbos“, – teigė ministras.

L. Kukuraitis pastebėjo, kad, nors pastartuoju metu ir teisėsauga, ir žiniasklaida iškelia viešumon vis daugiau informacijos apie smurtą, tačiau šešėlyje jo dar yra labai daug.

„Jei artimieji, aplinkiniai žmonės ir tam tikros tarnybos laiku nereaguos į smurtą, tai mes jo nepažabosim. Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris mane informavo, kad vien tik vasario 28 d. buvo gauta 15 pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje. Į vieną jis bakstelėjo pirštu ir pasakė, kad, jeigu laiku visos tarybos nesureaguos, tai panaši tragedija, kaip Kėdainiuose ir Šiauliuose, ištiks dar vieną vaiką“, – kalbėjo L. Kukuraitis.

Visi savo pareigas vykdė gerai, bet vaiko gyvo nebėra

„Mes vis kalti, kad mūsų žemė užaugino tokius žmogžudžius. Ir Kėdainių, ir Šiaulių tragedijos parodė, kad prieš vaikus smurtavę ir juos užmušę žmonės buvo nepasiruošę būti tėvais, pozityvios tėvystės įgūdžių jiems akivaizdžiai trūko“, – kalbėjo Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos vadovas Mykolas Majauskas.

Seimo narys tvirtino manąs, kad dėl vaiko teisių apsaugos ir socialinės rūpybos tarnybų neįgalumo rizikos grupėse esančios šeimos laiku nesulaukia profesionalios pagalbos.

M. Majauskas taip pat kaltino ir buvusios bei dabartinės kadencijos Seimo narius, kad nebuvo priimti reikalingi teisės aktai dėl smurto artimoje aplinkoje, kuriuose būtų numatytos konkrečios bausmės smurtautojams.

„Mes visi dėl to kalti. Be to, kai įvyksta tragedijos dėl smurto prieš vaikus, jėgas turėtų suvienyti ir teisėsauga, ir vaiko teisių apsaugos, ir socialiniai darbuotojai. To iki šiol nėra. Paskutiniajame mano vadovaujamos komisijos posėdyje [trečiadienį], dar kartą aiškinantis tragedijos Kėdainiuose aplinkybes, visų tarnybų atstovai tvirtino, kad savo pareigas atliko puikiai, kad sisteminių bėdų nemato, tačiau, deja, Matuko gyvo jau nebėra“, – piktinosi M. Majauskas.

Pasak jo, teisėsaugininkai savo tyrimo rezultatus dėl Kėdainių nelaimės pažadėjo pateikti po dviejų savaičių, esą per mėnesį jiems to nepavykę padaryti, nes susirgęs vienas su tyrimu susijęs pareigūnas.

Investuoti reikia ne į kelius, o į žmogų

Vertindama pastaruoju metu viešumon iškilusias vaikų tragedijas, vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė sakė nesuvokianti, kokios priežastys gali paskatinti smurtauti prieš tokio amžiaus vaikus: „Gal pervargimas, gal nestabili emocinė būklė? Bet, mano galva, mama, kaip liūtė, turi ginti savo vaikus. Tuo metu Kėdainių atvejis parodė, kad mama paliko savo vaiką smurtautojui, o pati išėjo į gatvę, kur galėjo šauktis pagalbos, tačiau vėl sugrįžo pas smurtautoją ir, ko gero, dar pati smurtavo. Nepaaiškinami dalykai.“

E. Žiobienė taip pat atkreipė dėmesį, kad tiek Kėdainiuose nužudyto Matuko, tiek trečiadienį mirusios septynių mėnesių mergaitės iš Šiaulių motinos – labai jaunos moterys: „Kažin kiek tos motinystės joms buvo įdiegta ir kiek jos pačios suprato, ką reiškia būti mama. Nežinau, kokia buvo Matuko mamos vaikystė, bet mergaitės iš Šiaulių mama, akivaizdu, nebuvo pasiruošusi motinystei. Ji ir negalėjo to pati padaryti, nes yra našlaitė.“   

E. Žiobienė akcentavo, kad Lietuvoje labai trūksta socialinių paslaugų jaunoms šeimoms, jaunoms mamoms. Ji įsitikinusi, kad valstybė privalo ne tik nedelsdama keisti požiūrį į smurtą prieš vaikus bei artimoje aplinkoje, bet ir rasti pinigų socialinėms reformoms, būtiniems specialistams – čia ir dabar: „Kiek gi galima investuoti į kelius ar pastatus? Pagaliau reikia investuoti į žmogų.“ 

Po penkerių ar kiek daugiau metų visuomenė turėtų pasikeisti

Kad svarbiausia investicijos į žmogų ir švietimą, akcentuoja ir vaikų psichoterapeutas L. Slušnys: „Nenorėčiau aiškinti, ką turėtų daryti valstybė, kad smurtas būtų pažabotas ir kad žmonės nesmurtautų bei nebūtų abejingi smurtui. Žinau, ką galiu daryti pats – aš neemigruosiu ir toliau dirbsiu savo darbą. Taip pat esu tikras – kol mūsų valdžia nesupras, kad kur kas prasmingiau investuoti į žmogų ir švietimą, situacija greitai nepasikeis. Siūlyčiau imti pavyzdį iš Suomijos – ten mokytojų algos didesnės nei teisėjų.“

Kalbėdamas apie tai, kodėl dabar pasipylė tiek smurto prieš vaikus atvejų, L. Slušnys teigė esąs tikras, kad informacijos apie smurtą prieš vaikus niekas anksčiau specialiai neslėpdavo, tik įvairių tarnybų atstovai „ją apžaisdavo“, todėl viešumon išlįsdavo faktai apie edemas, netyčinius susimušimus arba buitines traumas.

„Arba šie faktai liudija tokį siaubą, prie kurio bent jau man nesinorėtų prisiliesti, arba tiesiog neprotingai būdavo saugomas šeimų privatumas, smurtą traktuojant kaip nelaimingus atsitikimus. Esu tikras, kad ir sovietmečiu smurto buvo ne mažiau, tik apie tai nebūdavo pasakojama.

Iš tikrųjų smurtas buvo lyg po pašalu – egzistavo, bet mes jo nematydavome. O dabar prieš žiniasklaidą, kuri vis dažniau iškelia viešumon tuos atvejus, keliu kepurę, nes ji keičia kartos sąmonę ir priverčia suklusti tuos žmones, kurie daug metų galvojo, kad mušti vaikus – nieko tokio“, – teigė L. Slušnys.

Paklaustas, kokios gyvenimo aplinkybės galėjo lemti, kas tokios jaunos moterys, kaip Matuko iš Kėdainių ir septynių mėnesių mergaitės iš Šiaulių mamos, taip žiauriai smurtavo, psichoterapeutas sakė esąs tikras, kad ir jos pačios galėjo patirti smurtą arba seksualinę prievartą.

„Tokie žmonės emociškai mirę seniai, todėl jie ir nesupranta, kad kitiems skauda. Jei pasigilinčiau išsamiau, greičiausiai įrodyčiau, kad tos septynių mėnesių mergaitės mama seksualinį gyvenimą neatsakingai pradėjo penkiolikos metų arba net anksčiau, o gal vaikystėje patyrė smurtą, seksualinę prievartą ir visa tai perkėlė kaip normas į savo gyvenimą. Neatmesčiau galimybės, kad ji net nesuvokia, ką padarė. Kita vertus, ne ją tragedija ištiko, o mus visus, nes laiku nepastebėjome arba nenorėjome pastebėti, kas darosi šalia mūsų. Be to, mums gi iki šiol nebuvo gėda mušti vaikus“, – kalbėjo L. Slušnys.

Jis prisipažino neabejojąs, kad panašių tragedijų dar ištiks ne viena, visas jas privalėsim išgyventi ir ištirti, tačiau teigė tikįs, kad po penkerių ar daugiau metų mūsų visuomenė turėtų pasikeisti.

Matai smurtą – netylėk, skambink 112 – galbūt Tu išgelbėsi vaiko gyvybę! Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas.