Politikos laisvo elgesio mergelės

Per kiekvienus rinkimus į Seimą atsiranda nauja partija, besisiūlanti išgelbėti Lietuvą. Žmonės tuoj puola už ją balsuoti, nors toje partijoje būna tik aktoriai, dainininkai, realybės šou dalyviai ar kiti iš televizorių ekranų žinomi asmenys, su valstybės valdymu neturintys nieko bendra. Patekusios į Seimą tokios partijos beveik iš karto subyra. Nepaisydami to, per kitus rinkimus rinkėjai ir vėl patiki naujais mesijais - Naująja sąjunga, „valinskininkais“, „Drąsos keliu“ ar kitais. Kodėl tai vyksta Lietuvoje? „Vakaro žinių“ pokalbis apie tai su rašytoju, psichologu Vytautu Čepu.

- Kodėl žmonės vis patiki vienadienėmis, iš niekur atsiradusiomis partijomis? Lengviausia tai paaiškinti paprastu gyvenimišku pavyzdžiu. Juk jei turi žmoną, svetima žmona atrodo geresnė. Prie jos labiau traukia. O paskui pasirodo, kad ir iš jos nieko gero. Liaudiškas paporinimas, bet jis turi labai gilią prasmę. Taip ir su naujomis partijomis. Senos partijos atbūna kadenciją, kažką padaro, bet dar daugiau nepadaro. O paskui atsiranda kažkas, kas pažada pieno upes su šokolado krantais. Ir žmonės iškart pagalvoja: štai šitie tai jau padarys. Žmonės ir kabinasi už pažadų, niekas nesigilina, ar jie yra realūs, niekas nepasižiūri, ką tie žadėtojai yra gero padarę anksčiau. Na, Arūnas Valinskas dėl Lietuvos „nudurninimo“ buvo daug padaręs, bet vien dėl to jį rinkti į Seimą... Seimą irgi „nudurnino“.

Dar viena priežastis - politinis visuomenės neišprusimas, situacijos neišmanymas, nepasitikėjimas pamatinėmis vertybėmis, nepasitikėjimas tradicinėmis partijomis. Rinkėjai turi pradėti reikalauti, kad vadinamosios sisteminės partijos pradėtų vykdyti savo politiką: kad konservatoriai vykdytų konservatorišką politiką, o ne socialdemokratišką, kaip dabar, o socialdemokratai - kad vykdytų socialdemokratišką politiką ir pradėtų ginti varguolius, o ne turtinguosius.

- Tai tradicinės partijos pačios kaltos, kad rinkėjai puola balsuoti už nežinia iš kur atsiradusias partijas?

- Be abejo. Paskaitykime klasikinius veikalus ir pamatysime, kad pas mus viskas yra priešingai, ideologijos visiškai supainiotos. Ką konservatoriai gina? Jie - už stambų kapitalą, koncentraciją, korporacijas. Iš pat pradžių jie užstojo tremtinius, nes jų buvo daug, lietuvybę, o po to užsikabino ir pradėjo eiti socialdemokratišku keliu. O socialdemokratai stovi ten, kur turėtų stovėti konservatoriai. Niekas nebeaišku. Pavyzdžiui, kokią ideologiją turi Darbo partija? Kokią turėjo „valinskininkai“ ar „Drąsos kelias“? Jokios. Arba jų ideologiją galima pavadinti pažadukų ideologija.

- Kodėl tokios staiga atsiradusios partijos, kuriomis rinkėjai pasitiki avansu, patekusios į valdžią greitai išyra?

- Vėl geriausiai būtų paaiškinti liaudišku pavyzdžiu. Tokios partijos - kaip vienos nakties nuotykis su moterimi: susipažinai, pasimylėjai, iš ryto pasižiūrėjai ir išsiskyrei. O susipažįsti, nes moteris ateina į vakarėlį visa išsipuošusi, vaisiniais aliejais išsitrynusi, pažastis ambrozija pasišlaksčiusi. Ir taip „nukabina“ vyrą. Taip elgiasi ir tos laisvo elgesio partijos, kurios niekuo neįsipareigoja, nes jokios ideologijos neturi. Tai joms tuos vaisinius aliejus atstoja gražūs pažadai - mokesčius mažinsim, bet algas didinsim.

- Ir nesvarbu, kad nebus iš ko?

- O kam? Svarbiausia patekti į Seimą. Bet kai nėra pamatų, namą gali kur nori statyti, kad ir ant vandens ar smėlio. Bet jis greitai subyrės. Taip ir partijos stato savo namą be pamatų. Ir labai greitai pasirodo, kad jos neturi nei valios, nei galios. Prisimenu, „uspaskininkai“ turėjo 11 dienų, 111 dienų ir 1111 dienų programas. Aš tada kaip tik Seime dirbau ir tas jų programas visada laikiau prie savęs. Kai praeidavo 11 ar 111 dienų, prieidavau ir sakydavau: vyrai, tiek dienų jau praėjo, o ką padarėte? Nieko. Ir iškart puldavo teisintis: mums trukdė, neleido. Bet politikoje visada kas nors trukdo.

- Ką nors prieš rinkimus žadant reikia atsižvelgti, kad kas nors trukdys, nes nerealu, kad kuri nors partija iškovos 141 mandatą.

- Bet einant į rinkimus niekas apie tai nekalba. Sako: išrinksit - padarysim. O po to teisinasi, kad per mažai mandatų gavo, opozicija trukdo, koalicijos partneriai trukdo. Todėl jau prieš rinkimus turi pasakyti, su kuo ketina koaliciją sudaryti. Nes po to sudaro su bet kuo, kad tik į valdžią papultų. Ko tik pas mus nebuvo. Gal tik konservatoriai su socialdemokratais koalicijos dar nebuvo sudarę. Nors kai dirbo Gedimino Kirkilo Vyriausybė, konservatoriai praktiškai buvo koalicijoje.

- Ar per šiuos rinkimus bus kokia nors partija, kuriai žmonės avansu parodys pasitikėjimą ir kuri paskui, kaip ir ankstesnės laisvo elgesio partijos, subyrės?

- Atrodo, kad tokia bus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tiesa, ta partija nėra naujokė, bet ji dabar plečiasi, kviečia pas save bet ką, svarbu, kad tik būtų žinomas žmogus. Tai rodo, kad partija dar nepribrendusi, ji tik bręsta kaip vynas, rūgsta kaip alus. Gali perrūgti. Nes taip būna, kai priima visus žinomus, bet politikoje jokios patirties neturinčius žmones. O kai tokia partija patenka į Seimą, viduje visi susipyksta. Tas buvo ir su „uspaskininkais“, ir su „paulauskininkais“, ir su „valinskininkais“, dar tipiškiau - su „Drąsos keliu“. Visi suskilo. O kodėl suskilo? Todėl, kad prieš rinkimus į sąrašą kviečiami tie, kurie kokiame nors projekte gražiai pašoko, gerai padainavo ir gali atnešti kelis balsus. Būna geras startas, bet labai blogas finišas, nes tokių žmonių vėliau niekas nesieja, net ideologija.

- Ar kada nors rinkėjai pasimokys, kad negalima aklai pasitikėti staiga išdygusiomis partijomis?

- Manau, kad niekada nepasimokys. Įtariu, susikurtų kokia nors krepšininkų partija, žmonės jai pasitikėjimą irgi avansu atiduotų. Net stiprios demokratijos valstybėse rinkėjai yra nepastovūs ir ne visada balsuoja už tradicines partijas. Pažiūrėkite, kaip Prancūzijoje išaugo Marinos Le Pen partijos populiarumas. Jie surado arkliuką, ant kurio galima išjoti, - emigrantus. Tas pats ir Vokietijoje, kur dešiniosios partijos joja ant emigrantų arkliuko. Ir toli nujos.

Pas mus arkliuką susirado „valstiečiai“. Po visų tų vaikų skandinimų šuliniuose kilo blaivybės vajus. Ramūnas Karbauskis šį arkliuką ir pasibalnojo. Rinkimų, aišku, jie nelaimės, tačiau ir nuo konservatorių, ir nuo socialdemokratų atkąs nemažą kąsnį. Todėl kitos partijos jau dabar su jais turi skaitytis. Tiesa, kadangi dabar pas „valstiečius“ viliojami įvairūs bankininkai, buvę policininkai, kurie yra valingi, ambicingi, neabejotina, kad po kurio laiko partijos viduje tarp policininkų ir žemdirbių įvyks skilimas. Jie paprasčiausiai susipyks, nes per daug skirtingi interesai.

Žmonės sutrikę. Vienos partijos iš viso neturi ideologijos, kitos vykdo ne savo politiką. Aš ir pats net nežinau, už ką reikės balsuoti. Negi už konservatorius, kurie kažkokių fantazijų prikūrė? Esu išmestas jau iš keturių politinių organizacijų, nes sakau tai, ką galvoju, o tai ne visiems patinka. Ne perbėgau, o išmetė. Šiuo atžvilgiu esu Lietuvos rekordininkas. Kadaise mane iš Sąjūdžio išmetė, po to iš Liberalų ir centro sąjungos, po to iš liberalų, ir po to išmetė socdemai. Bet dabar esu laisvas žmogus ir supratau, kokia tai yra laimė. Galiu sakyti, ką noriu, ir nereikia žiūrėti, kad kažkas mane svarstys ar iš kur nors išmes. Suvokiau vieną dalyką - mano amžiaus žmonėms laikas eiti iš vakarėlio į šiltą patalą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“